Po bemiegės nakties – ilga diena dykumoje
Lietuviškas Jozuės medžio (angl. Joshua tree) pavadinimas yra trumpalapė juka (lot. Yucca brevifolia). Bendrinį pavadinimą šiems augalams suteikė per Mohavės dykumą 19 a. viduryje kėlęsi mormonai. Medžių savotiška forma ir į viršų nukreiptos šakos jiems priminė biblinę Jozuės istoriją, kai jis melsdamasis kėlė į dangų rankas.
Beje, pirmą kartą trumpalapes jukas išvydau ant U2 „Joshua Tree“ albumo viršelio. Pasiskaičiau apie tuos medžius ir dykumą Vikipedijoje ir supratau, jog teks šią vietą įtraukti į savo svajonių kelionių sąrašą. Kai sužinojau, jog vyksiu į Kaliforniją, išvyka į Joshua Tree buvo viena iš labiausiai laukiamų.
Į nacionalinį parką iš šiaurinės Kalifornijos važiavome per naktį, kelionė iš viso truko beveik 10 valandų. Mohavės dykumą pasiekėme kylant saulei – miego trūkumas ir pasirodžiusios pirmosios keistosios jukos tik sustiprino to pirmojo saulėtekio dykumoje įspūdį. 9 – ą ryte jau buvome Joshua tree, o prieš akis laukė visa diena klaidžiojimo dykumoje.
Ir kokia tai buvo diena! Neapsakomas džiaugsmas, jog pagaliau esu Mohavėje, nuovargis, spiginanti dykumos saulė ir vaiskiausias dangus, kokį tik yra tekę matyti, nerimstantis vėjas ir plūstantis adrenalinas nuo laipiojimo ir šokinėjimo ant uolų, - visa tai tik sustiprino kelionės įspūdžius.
Siurrealistinės uolos ir šokinėjantys kaktusai
Joshua Tree garsėja ne tik trumpalapių jukų „miškais“, bet ir savo 100 milijonų metų senumo uolų struktūromis. Ne vienas parko lankytojas neįprastą parko kraštovaizdį lygina su siurrealistiniais paveikslais ar pasakų išmone. Tačiau dar nerealesni yra Joshua tree augantys dykumos augalai – ir kaip jie sugeba prisitaikyti prie ypač nepalankių gamtinių sąlygų ir išlikti.
Joshua Tree nacionalinio parko teritorijoje susitinka dvi dykumos: jau minėta Mohavės, ir karštesnė ir sausesnė Sonoros dykumos. Kreosotės (lot. Larrea tridentata) krūmai yra dominuojantis elementas kraštovaizdį pastarojoje, tik kur ne kur išlenda okotijo (lot. Fouquieria splendens) ir šokinėjančios čiolos kaktusai (lot. Cylindropuntia fulgida). Šis augalas yra taip vadinamas, nes vos prie jo prisilietus, stiebo dalys tiesiog pabyra. Dygliai įsikabina į gyvūno kailį ar žmogaus drabužius ir tokiu būdu kaktusas plinta iš vienos dykumos vietos į kitą.
Jukos ir drugio partnerystė: nuo meilės iki neapykantos - tik vienas žingsnis
Trumpalapė juka yra tipiškas Mohavės augalas, sutinkamas tiktai čia ir niekur kitur pasaulyje. Keista ne tik šio medžio išvaizda, bet ir dauginimosi būdas: augalas į pagalbą pasitelkia jukos drugį, kurio patelė apdulkina žiedus. Mainais už šią paslaugą drugiui suteikiama saugi slėptuvė žieduose dėti kiaušinėlius, o išsiritusios lervos maitinasi subrandintomis jukos sėklomis.
Mokslininkai nerimauja, jog dėl klimato kaitos ši sudėtinga, bet labai svarbi partnerystė gali nutrūkti, nes šylant temperatūroms, drugiui į šiaurę judėti yra žymiai paprasčiau negu lėtai besidauginančiai, ilgaamžei jukai. Tačiau augalas ir drugys vienas be kito gyventi negali, todėl abi rūšys gali netrukus atsidurti ant išnykimo slenksčio.
Dar daugiau, panašu, jog drugys nėra vienintelis jukos dauginimuisi reikalingas organizmas. Kai kurie mokslininkai yra įsitikinę, jog prie jukos sėklų plitimo prisidėjo ir dabar jau išnykę milžiniški, žeme judėję tinginiai (angl. ground sloths). Gali būti, jog šis nepaprastas augalas buvo pasmerktas išnykti dar gerokai anksčiau prieš prasidedant dabartinei klimato krizei.
Dykumos biologinė įvairove nenusileidžia drėgniesiems visžalių sekvojų miškams
Dykumos užima apie trečdalį Kalifornijos teritorijos. Be pietuose įsikūrusių Mohavės ir Sonoros, šiaurės rytuose driekiasi Didžiojo Baseino dykuma. Gamtinės sąlygos visose trijose dykumose panašios: mažai kritulių, didelė temperatūrų amplitudė, vėjuotumas, nederlinga dirva ir mažai šešėlio.
Dykumų augmenija per milijonus metų yra specialiai prisitaikiusi prie nepalankių gamtinių sąlygų. Šių augalų stiebai paprastai yra mėsingi, čia kaupiamas vanduo ir per naktį surinktas anglies dvideginis (dieną žiotelės yra uždaromos, kad būtų prarasta kuo mažiau vandens). Fotosintezė dažniausiai vyksta žaliuose stiebuose, o ne lapuose. Pastarieji paprastai yra maži, apaugę šviesiais, šviesą atspindinčiais plaukeliais, ir užėjus sausrai yra numetami (principas toks pats kaip, kai atėjus rudeniui lapus meta vidutinių platumų augalai).
Šių augalų šaknys labai ilgos ir gali pasiekti ir keliolikos metrų gylį, kur telkšo gruntiniai vandenys. Mohavės dykumoje lyja, tačiau tik žiemos metu ir labai trumpai. Po šių liūčių dykuma trumpam sužaliuoja – išlenda įvairūs vienmečiai augalai, o jų spalvingi žiedai keletui savaičių nudažo smėlynus.
Visi Lietuvos nacionaliniai parkai tilptų į Joshua Tree parko plotą
Nors parko teritorijoje dykuma yra saugoma, kitose vietose ši trapi ekosistema nyksta. Čia statomos saulės jėgainės, vis didesnius plotus užkariauja invazinės rūšys, pavyzdžiui, eglūnai (lot. Tamarix), kurie sunaudoja didelius kiekius vandens, kurio dykumoje ir taip trūksta, be to nereikėtų pamiršti ir klimato kaitos. Akivaizdu, jog norint užtikrinti tinkamą Kalifornijos dykumų apsaugą ir valdymą, saugomus plotus derėtų plėsti.
Net ir užpuolęs virusas kelionės nesumenkino
Antrąjį rytą dykumoje vėl stebėjome saulėtekį. Parkas toks milžiniškas, jog be automobilio nieko nepamatysi, bet tai leido saulę iš už parką supančių kalnų pakelti net keletą kartų. Bundančioje dykumoje tada nesutikome nė gyvos dvasios (ar kito automobilio).
Pasakodama apie šią išvyką visada pasidalinu ir kas nutiko grįžus: kelionė mane taip išsunkė, jog pasigavau kažkokį virusą ir visą savaitę negalėjau atsikelti iš lovos. Aš juokiuosi, jog apsilankymas dykumoje mane per daug nudžiugino, todėl gamta nusprendė viską subalansuoti.
Beje, kelionės metu kaip ir pridera daug klausėmės U2 „Joshua Tree“ albumo. Todėl dabar kaskart išgirdusi vieną iš tų dainų, galvoju ne apie bet ką, bet būtent apie tą skaisčią saulę, mėlyną dangų ir susisukusias besimeldžiančių jukų rankas.