Lankosi Lietuvoje
Remiantis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos biologinės įvairovės duomenų baze Biomon.lt, per pastaruosius 3-4 dešimtmečius pavienės užklydusios meškos buvo pastebėtos Biržų, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Ignalinos, Alytaus, Švenčionių, Varėnos, Vilniaus, Jurbarko rajonuose.
VMU Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus specialistas Kornelijus Alekna sako, kad Biržų girioje miškininkai, medžiotojai savo kameromis mešką užfiksuoja jau trečius metus iš eilės. Taip pat šio krašto miškuose aptinkami pėdsakai liudija, kad meškų čia gali būti daugiau nei viena.
VMU Biržų regioninio padalinio Latvelių girininkijos girininkas Rimantas Šarkanas birželio 7 dieną užfiksavo vieną mešką. Lepečkojė vaikštinėjo miško taku ir papuolė į kamerą.
Į Lietuvą meškos atklysta iš Baltarusijos ir Latvijos, sako specialistas.
Manoma, kad negyvena
K. Aleknos teigimu, užfiksuotos meškos dažniausiai migruoja iš vieno krašto į kitą. Ir nors Lietuvoje pastebimos, kol kas trūksta duomenų teigti, kad jos čia gyvena nuolat.
„Mūsų žiniomis, nuolat gyvenančių meškų Lietuvoje dar nėra. Tiesa, Švenčionių r. vieną kartą buvo pastebėta meška su jaunikliais. Gali būti, kad ateityje meškos vėl nuolat gyvens Lietuvoje, kadangi kitose Baltijos šalyse – Latvijoje ir Estijoje – gyvena“, – aiškina pašnekovas.
Paklaustas, kokių sąlygų reikia šiems gyvūnams įsikurti, VMU atstovas atsakė, kad meškos – jautrūs gyvūnai, kurie mėgsta ramybę, saugumą ir gyventi galėtų dideliame, mažai žmonių lankomame miške.
„Lietuvos miškuose žmonės lankosi dažnai: leidžia laisvalaikį, grybauja, uogauja. Tokiuose, lankytojų gausiai lankomuose miškuose, meškos tikriausiai negyventų, tačiau didesnėse giriose (kaip, pavyzdžiui, Biržų giria), atokesniuose miškuose – galėtų“, – kalbėjo jis.
Bijančius miške sutikti mešką K. Alekna ramina:
„Meškos yra visaėdžiai gyvūnai, mintantys augalinės ir gyvulinės kilmės maistu: skruzdėmis, kitais vabzdžiais, uogomis, gilėmis, riešutais, medžių lapais, gali ir medžioti, tačiau žmogus tikrai nėra jos maisto šaltinis.
Nereikėtų baimintis, kad meška jus užpuls, jausdama ir užuosdama, kad netoliese yra žmonių, ji pati nesiartins, o ir žmonėms rekomenduotume laikytis saugaus atstumo bei leisti gyvūnui ramiai nueiti tolyn.“
Anksčiau apie meškas kalbintas gamtininkas Andrejus Gaidamavičius yra sakęs, kad jas mes „suvartojome“: „Keptos meškos letenos buvo labai didelis delikatesas, skanėstas, ir jų kailis buvo vertingas, ir taukai. Jos buvo medžiojamos. Kadangi Lietuvoje miškai palyginti su aplinkinių šalių miškais maži, o tarpukariu miškingumas išvis buvo dvigubai mažesnis nei dabar, tai jos neturėjo ir kur gyventi.“
Jo manymu, Labanoro girioje viena meška jau lieka gyventi ne vienerius metus. Jeigu Lietuvoje meška atsivestų jauniklių, tai būtų pirmas toks atvejis per 100 metų, tikino jis.
Saugoma rūšis
Rudasis lokys įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Joje rašoma, kad lokiai Lietuvoje gamtinių priešų ir mitybos konkurentų neturi. Didžiausios grėsmės, neleidžiančios rūšiai įsitvirtinti, yra buveinių fragmentacija ir trikdymas.
Teigiama, kad 1990–2000 m. rudasis lokys Lietuvoje buvo aptiktas apie dešimt kartų, 2015–2019 m. – daugiau kaip trisdešimt kartų, dažniausiai Biržų, Širvintų, Švenčionių ir Ukmergės r. 2017–2019 m. Širvintų ir Ukmergės r. registruotas žiemą.
Lokiai yra išties dideli plėšrūnai. Patinų kūno ilgis – iki 2 m, svoris – iki 300 kg, patelės mažesnės. Visos letenos penkiapirštės, 8–10 cm ilgio neįtraukiamais nagais. Kailis rudas, gelsvas arba beveik juodas, tankus ir storas.
Lokiai gyvena pavieniui, išskyrus rujos metą. Rujoja birželį–liepos pradžioje. Kas antrus metus patelė žiemą irštvoje atsiveda du arba tris jauniklius, kuriuos prižiūri iki dvejų metų.
Gamtoje išgyvena iki trisdešimties metų amžiaus. Pavasarį dažniausiai maitinasi maita, žole ir ūgliais, vasarą ir rudenį dažniausiai ėda vaisius ir uogas, mėsingas augalų šaknis, grybus. Mėgsta avižas, kukurūzus. Gyvūninės kilmės maistą sudaro vabzdžiai ir jų lervos, paukščiai ir jų kiaušiniai, įvairaus dydžio žinduoliai.
Aptinkamas įvairiose buveinėse, kuriose pakanka maisto ir yra saugių žiemoviečių: miškuose, krūmynuose, pelkėse. Žiemai dažniausiai įminga nuošaliose vietose, irštvas įsirengia po vėjavartomis, medžių krūvomis, duobėse. Trikdomi rudieji lokiai neįminga.
