Mums ne taip paprasta suvokti, ką slepia žolių džiunglės - retam kyla noras praskleisti žolynų tankmę ir pamatyti, kas dedasi prie žemės, aukščiau - ant stiebų ir lapų. Mes regime tik pačias viršūnės. Tiesa - ir jos ne tuščios: dabar ant vingiorykščių, builių stiebų ir žiedynų supasi vasaros paukščiai. Jų daugiau, nes prie senų paukščių prisidėjo šios vasaros jaunikliai. Juos lengva pažinti ir skirti pagal daug blankesnes spalvas, trumpesnes uodegas, o labiausiai - pagal patiklumą, nes paukščiukai dar nežino visų šio pasaulio pavojų.
Pačios įspūdingiausios pievose dabar - geltonosios kielės ir kiauliukės, tikrieji vasaros paukščiai. Kielė visada nerimastingai sutinka žmones, cirpauja ir skraido aplink. Dažnai jos snape - surankiotas vabzdžių žiupsnelis, kurį ji turi atiduoti jaunikliams. Kiauliukės - kontrastingų spalvų striuki paukščiukai labiau jaukūs, tačiau ne mažiau atsargūs. Kiauliukės, kielės, kalviukai, vieversiai, o neretai - ir karklinės nendrinukės peri pievos "gelmėje", prie augalų šaknų. Jų lizdų nešienautoje pievoje neranda varnos, nepastebi labai akylos lingės. Įdomu tai, kad ne visų pievose perinčių ir atvirus lizdus sukančių paukščių kiaušiniai margi, priderinti prie aplinkos. Kažkodėl kiauliukių kiaušiniukai yra žydri ir gali būti labai lengvai pastebimi.
Pievos paukščiams - patikima buveinė, tačiau tik iki šienapjūtės. Jeigu iki jos pradžios nespėjama išvesti jauniklių, dabar naudojama technika nepalieka šansų nė vienai pievoje perinčiai porai. Blogiausia, kad greitaeigė technika, pieva važiuojanti iki 30-40 kilometrų per valandą greičiu, užklumpa aukštoje žolėje perinčius paukščius ir jie net nespėja pakilti nuo lizdų. Taip žūsta visos pievose perinčios kurapkos, daugelis smulkiųjų giesmininkų; apie pačius lizdus, dėtis ir jauniklius net neverta kalbėti.
Ką daryti, kaip išvengti tokių žūčių? Bent dalį suaugusių paukščių išgelbėtų prieš šienapjovių dalgius įtaisyta pabaidymo įranga, kuri gali būti labai paprasta: žole velkama sunki grandinė. Jauniklius ir dėtis išgelbėti galima tik nukėlus šienavimo laiką.
Po šienapjūtės, į ritinius surinkus šieną, pievos tampa tuščios, jose paukščiai neturi net kur nutūpti apsižvalgyti. Labai didelio ploto pievose tokiu metu laikosi tik vieversiai, kiti paukščiai pasitraukia prie melioracijos griovių, pakelių, kur išlieka neliestos žolės ploteliai. Tik paaugus atolui, pievos vėl gali paslėpti paukščius ir jų lizdus. Tačiau nedaugelis jų jau ryžtasi perėti antrą (ar trečią) kartą.
Rugpjūty daugelis pievos paukščių išskrenda į žiemavietes, o rugsėjo vidury jie visi būna iškeliavę. Į Lietuvą sugrįš tik kitą gegužę.