Norėjo pamatyti savo akimis
Julija sako, kad jos tėvai iš poniabudžių gamina užpiltinę, kurią naudoja sąnarių skausmams mažinti, todėl šiuos grybus ji gerai pažįsta, žino pavadinimą ir tikslingai renka.
„Miške jų ieškome po žeme. Kiek kartų matėme jau senus grybus, išaugusius, kvapas labai stiprus, nemalonus. Buvo smalsu nufilmuoti visą augimo procesą, pačiai pažiūrėti, nes būna, kad dar vežant išsprogusį rutuliuką iš miško jis praauga net nepasiekus namų. Bet būtent šis grybas augo lėtai, gal dėl to, kad įnešiau į namus, kur buvo šilta. Norint išauginti poniabudę, nieko nereikia, net vandens. Tiesiog laukti“, – pasakojo eksperimentą atlikusi Julija.
Auga pats savaime
Mikologas dr. Jonas Kasparavičius teigia, kad pats faktas, kad kažkas parsinešė namo iš miško paprastosios poniabudės „kiaušinį“ ir jis „sudygo“ šiuos grybus pažįstančių rinkėjų labai stebinti neturėtų. Poniabudės išties gali stipriai paaugti be jokios pagalbos.
„Tik knieti paklausti apie tvyrojusį kvapą, nes įraše matosi, kaip staiga pasirodo musės“, – sako jis.
Anot jo, tokių poniabudžių „sudygimo“ atvejų žinoma daug.
„Jeigu grybo kiaušinis parsineštas pakankamai subrendęs ir didelis, jis gali „sudygti“ ir be kontakto su grybiena. Tai yra susiję su specifine poniabudės derėjimo biologija. Su jokiu kitu grybu, išskyrus poniabudės artimus giminaičius – poniabudėles, arčerio tinklagrybį ir kitus šios eilės grybus, toks triukas nepavyktų, nes jų vaisiakūniai auga tik pastoviai gaudami jiems reikalingas medžiagas iš grybienos. Gamtoje poniabudės kiaušinis dar vis gauna maisto, biologiškai aktyvias medžiagas ir vandenį net ir tada, kai pilnai subręsta.
Paskutinėse stadijose atitrūkimas nuo grybienos jam nėra toks pražūtingas kaip daugumai negiminingų grybų vaisiakūnių. Skirtingai nuo jų, poniabudės vaisiakūnis daugelyje atvejų sugeba atlikti savo biologinę funkciją ir atitrūkęs (ar atplėštas) nuo grybienos. Nors ir nežinia kur rinkta, bet atrodo, kad tai yra paprastoji poniabudė, kuri yra dažnas ir nesaugomas grybas“, – paaiškina J. Kasparavičius.
Primena paukščio kiaušinį
Anot jo, poniabudė yra originalus tolimas visokių pumpotaukšlių ir kukurdvelkių bei artimas poniabudėlių giminaitis.
„Tai labai „techniškai“ pažengęs grybas ir jo vaisiakūniai. Tiksliau jų išaugimo būdas yra gana autonomiškas ir „techniškai“ progresyvus. Pirmiausiai dirvožemio paviršiuje išauga kiaušinio formos užuomazga, kurios viduje pilnai susiformuoja tai, ką būtų galima laikyti žmogaus ir kitų žinduolių embrionų analogu, bet ypatingai jis panašus į paukščių, o gal net labiau į roplių kiaušinį. Jis turi visas suaugusiam vaisiakūniui būdingas dalis, tik kiaušinyje jos yra daug mažesnės ir kiek kitokių proporcijų. Aplink jį sukaupiamos beveik visos jam išaugti ir galutinai subręsti reikalingos medžiagos, kurios, iki kol „embrionas“ pradės augti, tarnauja ir kaip jo mechaninė apsauga.
Kai tik reikiamas medžiagų kiekis sukaupiamas, o svarbiausia, kai pilnai subręsta sporos ir aplinkos sąlygos yra tinkamos, „embrionas“ pradeda augti. Augimas tikrai įspūdingas tiek savo greičiu, tiek žaibiškai vykstančiais pokyčiais. Kiaušinis viršutinėje dalyje praplyšta neatlaikęs galingo ir greito tįstamo 5 mm per minutę augimo. Labai greitai iš jo išlenda visas vaisiakūnis, tik jo koto pagrindas lieka apgaubtas kiaušinio liekanų, tarsi išnaros. Visi šie formavimosi ir augimo ypatumai leidžia grybui gana taupiai eikvoti maisto ir energetines medžiagas, o pažeidžiamam, trapiam vaisiakūniui – tik minimalų laiką būti neapsaugotam nuo ne visada nuspėjamos ir nepalankios jam aplinkos išdaigų“, – pasakoja grybų ekspertas.
Skleidžia šleikštų kvapą
J. Kasparavičiaus teigimu, tik pradėjęs augti grybas pradeda skleisti labai stiprų, specifinį ir žmonėms nemalonų kvapą. Taip jis privilioja visas netoliese esančias muses.
„Jos apipuola ant vaisiakūnio kepurėlės viršaus esančią gličią žalsvos spalvos sporų masę ir pasigardžiuodamos siurbia savo straubliukais ten esantį skystį. Anksčiau buvo teigiama, kad tas kvapas jas apgauna ir jos mano, kad tai yra pūvanti mėsa, tačiau nei kvapas yra pūvančios mėsos, nei skonis musių tikrai neapgauna. Ten esama joms naudingų medžiagų. Šiuo atveju tarp grybo ir vabzdžių yra susiformavę tokie pat mutualistiniai santykiai, kaip tarp augalų ir bičių. Tik musės čia nieko neapdulkina, o išnešioja ir paskleidžia prie jų kojų prilipusias grybo sporas, tuo padėdamos greičiau susitikti dviems skirtingoms grybienoms, kurios sukurs naują, vaisiakūnius produkuojantį organizmą. Taigi ir savo biologinę funkciją poniabudės vaisiakūnis atlieka kone žaibiškai ir beveik garantuotai“, – pasakoja mikologas.
Naudoja nuo įvairių ligų
Jo teigimu, poniabudėje yra ne tik musėms naudingų medžiagų. Šis grybas nuo seno naudojamas liaudies medicinoje. Tik kiek kitaip ir kitokiais tikslais nei dabar.
„Kiaušinio gleives vadino žemės taukais ir tepdavosi jomis esant reumatizmui, podagrai. Kiaušinių vandens ir spirito antpilus išoriškai naudojo podagros, reumatizmo, artritų ir kai kurių odos ligų gydymui. Gerdavo esant skrandžio skausmams, inkstų ir kepenų uždegimams. Kiaušiniui „sudygus“ jokių naujų medžiagų ten neatsiranda, tik kai kurios iš esamų gali suskilti arba pasikeisti jų aktyvumas. Dėl šios priežasties nėra labai didelio skirtumo tarp kiaušinio ir išaugusio vaisiakūnio kaip potencialaus vaistinių medžiagų šaltinio. Išaugusį vaisiakūnį irgi vartojo panašiais tikslais, tik išdžiovintą – miltelių pavidalu“, – tikina J. Kasparavičius.
Ir priduria: „Dabar kai kurių žmonių akyse poniabudė yra tapusi vos ne panacėja nuo pačių įvairiausių vėžinių susirgimų. Tuo tarpu patikimų duomenų, kad poniabudė išgydo vėžį arba palengvina pacientų būklę nėra. Užtat esama duomenų, kad poniabudės vaisiakūnių ekstraktai inaktyvuoja herpeso, gripo ir hepatito virusus. Yra teigiančių, kad poniabudės vaisiakūnių spiritiniai antpilai pasižymi puikiu profilaktiniu poveikiu gripo ir peršalimo ligų atžvilgiu, nors patikimų įrodymų irgi nėra.“