Tyrimai truko apie dešimtmetį
Vilniuje prieš pradedant Valdovų rūmų statybas vykę Žemutinės pilies teritorijos archeologiniai tyrimai atrastų objektų gausa unikalūs ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jie leido mokslininkams giliau pažvelgti į XV amžiaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų gyvenimą. Viena šių tyrimų krypčių – paukščių skeletų identifikavimas, davęs unikalių mokslinių rezultatų. Šie darbai neseniai baigti Kaune, T. Ivanausko Zoologijos muziejuje.
„Archeologai, kurie dirbo toje teritorijoje, yra įvairiapusiai specialistai ir labai rimti zooarcheologai. Jie puikiai identifikuoja žinduolių, žuvų kaulus. Zoologijos muziejus turi sukaupęs unikalią paukščių skeletų kolekciją, todėl dėl paukščių apibūdinimo buvo kreiptasi į mus“, – portalui DELFI pasakojo T. Ivanausko Zoologijos muziejus Ornitologijos skyriaus vedėjas Saulius Rumbutis.
Ornitologas pripažino – Valdovų rūmų teritorijoje rastų paukščių kaulų tyrimai vyko labai ilgai, apie dešimtį metų. Pats darbas, paukščio rūšies nustatymas iš mažo kaulelio ar net jo fragmento, reikalavo itin aukšto profesionalumo, vykstant kasinėjimams radiniai buvo pristatomi ne visi iš karto, o dalimis. Kita vertus, šiuos tyrimus mokslininkams teko atlikti radus laisvesnio laiko nuo savo pagrindinių darbų.
Nustačius, kokios rūšies paukščio liekanos rastos, Kauno ornitologai neskubėjo girtis atradimais. Siekdami kuo didesnio tikslumo, kai kuriais atvejais jie kreipėsi į kolegas užsienio šalyse, prašydami tai patvirtinti, ar paneigti.
Sensacingas atradimas – kalakutas, kurį valgė LKD valdovai
Vienas reikšmingiausių atradimų archeologinių tyrimų metu buvo surastas nedidelis paukščio kaulelis. S. Rumbutis išsiaiškino, jog tai kalakuto skeleto dalis. Tarsi nieko ypatinga, jeigu nekreiptume dėmesio į laikmetį, kada šis paukštis baigė savo gyvenimą.
„K. Kolumbas pirmuosius kalakutus iš Amerikos parplukdė XV amžiuje. Po 20 – 30 metų jie atsirado Vilniuje. Greičiausiai tai buvo kitų šalių valdovų dovana, atvežta LDK valdovams. Todėl galima sakyti, jog šie kauliukai gulėjo mūsų valdovų ar iš kitų šalių atvykusių svečių lėkštėse“, – sakė S. Rumbutis.
Dar vienas paukštis, kuris vaidino itin svarbų vaidmenį to metu mityboje – višta. Pasak mokslininko, jos vertė buvo nemaža dėl dedamo didelio kiaušinių kiekio.
„Vištos kaina tais laikais skyrėsi nuo kitų domestikuotų paukščių. Žąsis kainavo kiek pigiau, o vištos brangiau. Galbūt dėl to, jog vištos be mėsos produkuodavo ir didelį kiekį kiaušinių, kas buvo labai svarbu mityboje“, – pasakojo mokslininkas.
Vištos viduramžiais buvo žymiai smulkesnės
Tyrimo metu identifikuota apie dešimtį kalakutų, kelios gulbės, taip pat nemažai laukinių paukščių – tetervinai, kurapkos, pilkosios gervės. Tarp naminių, domestikuotų paukščių dominavo vištos (apie 50 proc.) po jų – žąsys (apie 20 proc.). Kaip nebūtų keista, ančių atrasta gana mažai.
„Mes vištą suvokiame iš dabartinių pozicijų, kaip gana stambų mitybos objektą, o pagal jų skeleto dalis paaiškėjo, kad selekcija tuo metu dar nebuvo toli pažengusi. To laikmečio vištelė sverdavo apie 1 – 1,5 kilogramo“, – sakė mokslininkas.
Tai pat rasta šiek tiek domestikuotų paukščių – povų ir fazanų skeletų. Identifikuota nemažai laukinių paukščių, jau minėtos gulbės, buvusios to meto delikatesu, taip pat baltieji gandrai, pilkosios gervės, kurtiniai, tetervinai, kurapkos, jerubės.
„Šių tyrimų rezultatai sugulė į 2019 metais išleistą knygą „Vilniaus pilių fauna nuo kepsnio iki draugo“ (autoriai: Povilas Blaževičius, Neringa Dambrauskaitė, Heidi Luik, Giedrė Piličiauskienė, Saulius Rumbutis, Toma Zarankaitė-Margienė).
Čia kalbama ne vien apie paukščių skeletus, bet ir apie žinduolius, apie žuvis, domestikuotus gyvūnus, pavyzdžiui, šunis ir kates. Apie visą gyvąjį ūkį, kuris gyveno valdovų pilyse“, – kalbėjo mokslininkas S. Rumbutis.
Atrasti ir sakalai, kuriais medžiojo LKD valdovai
Dar vienas svarbus atradimas, leidžiantis tiksliau pažvelgti į to meto didikų gyvenseną – archeologinių tyrinėjimų metu rasti ir vėliau identifikuoti plėšriųjų paukščių skeletai. Rasta paukštvanagių, vištvanagių, sakalų keleivių, netgi kilniojo erelio skeletų dalys.
„Kai kurios paukščių liekanos tikrai byloja, kad jie buvo naudojami medžioklėse. Aptiktas vienas vištvanagis, kurio skeletas turėjo ant kojų pritvirtintus autentiškus ožkos odos dirželius, kas yra naudojama sakalininkystėje. Tai pat buvo aptiktos odinės kepuraitės – gobtuvėliai, kurie naudojami plėšriųjų paukščių akims uždengti, kad paukštis būtų ramesnis, nestresuotų ir galėtų susikoncentruoti medžioklei“, – pasakojo ornitologas.
S. Rumbutis pastebėjo, kad šie paukščiai vaidino išskirtinį vaidmenį LDK valdovų gyvenime. Rašytiniuose šaltiniuose minima, jog tokie paukščiai, kaip kilnieji ereliai ir sakalai, medžioklėse buvo išskirtinai skraidinami tik kunigaikščių.
„Taigi, šie rasti paukščiai tikriausiai tupėjo Vytautui Didžiajam ar Žygimantui Augustui ant rankos ir buvo naudojami medžioklėse“, – konstatavo mokslininkas.
Prielaidą, kad rasti paukščiai tikrai galėjo turėti sąsajų su tuomečiais aukščiausiais valdovais, S. Rumbutis grindžia istoriniais šaltiniais, kuriuose apibrėžiama išskirtinė kunigaikščių teisė į šiuos plėšrūnus.
„Netgi buvo numatytos baudos tam, kas kėsinasi į šiuos paukščius. Už nukirstą medį su sakalo lizdu, išbaidytą ar pavogtą sakalą bauda siekė stumbro kainą. Šie paukščiai buvo kunigaikščio nuosavybė, o juos prižiūrėdavęs sakalininkas turėjo didžiules privilegijas, buvo labai svarbus žmogus rūmuose. Dažniausiai sakalininkais būdavę žmonės iš Rusijos ar kitų Europos kraštų: Lenkijos, Čekijos. Jie išskirtinai užsiiminėdavo šių paukščių auginimu bei dresavimu“, – pasakojo S. Rumbutis.
Medžioklė sakalais negalėjo būti itin efektyvi
Ornitologas minėjo, kad viduramžiais vykusių medžioklių su plėšriaisiais paukščiais technika išliko nepakitusi iki šių laikų.
Raitelis joja, ant odine pirštine apmautos rankos laikydamas dirželiais pritvirtintą plėšrųjį paukštį, kuriam ant galvos uždėta akis dengianti kepurėlė. Pabaidžius kitą paukštį, nuimama plėšrūno kepurėlė, jis pamato skrendančią auką ir ją vejasi bei galiausiai pagauna.
„Tada prijojęs sakalininkas atsargiai, jo neišgąsdindamas paduoda mažą mėsos gabalėlį ir tai pat atsargiai paima jo sumedžiotą grobį. Įvyksta tarsi mainai, paukštis pamaloninamas mėsos gabalėliu, o didesnis mėsos gabalas iš jo paimamas“, – sakė ornitologas.
Visgi, pasak S. Rumbučio, medžioklė su sakalais dėl to meto gamtinių sąlygų, kai didžiojoje šalies teritorijos dalyje dominavo miškai, negalėjo būti itin efektyvi.
„Tai buvo ir prestižo momentas. Šaltiniuose aprašoma, kai valdovas po rūmų kiemą vaikščiodavo pasitupdęs ant rankos paukštį ne medžiodamas, bet puikuodamasis. Kita vertus, medžioklė tankiai miškais apaugusiose teritorijoje kur kas sudėtingesnė, nei stepėse, kur plyti lygumos. Negali būti tikras, jog grobį pagavęs paukštis nenutūps medžio viršūnėje ir ten nepradės jo doroti. Ir tupėti jis ten gali labai ilgai, išvilioti sotų sakalą iš medžio gana sunku, maistu jo nepriviliosi“, – sakė S. Rumbutis.
Mokslui pasitarnavo viduramžių netvarka ir atmatų duobės
Anot S. Rumbučio, Valdovų rūmų teritorijoje dirbę archeologai minėjo, kad tai išskirtinė situacija ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Unikalu tai, kad vienoje vietoje, to laikmečio kultūriniuose sluoksniuose, buvo rastas toks kiekis objektų.
„Ką tai byloja? Apie to meto netvarką. Visi šie kaulai buvo metami bet kaip ir bet kur. Panašu, jog kitose Europos pilyse buvo elgiamasi kiek kitaip, tad tokios didelės koncentracijos objektų paprasčiausiai nepavykdavo surasti. O čia – didžiuliai kiekiai vienoje vietoje, tad netvarka puikiai pasitarnavo mokslui“, – sakė ornitologas.
S. Rumbutis pastebėjo, kad visi šie paukščių kaulai puikiai išsilaikė, odiniai dirželiai ir plėšriųjų paukščių kepurėlės per tiek laiko nesupuvo dėl vienos priežasties.
„Visa tai buvo metama į atmatų duobes. Ką tai reiškia? Šie kaulai užsikonservuodavo, nes atmatų duobėse dumblas ir purvas – mažai deguonies turintis terpė, tad puvimo – dūlėjimo procesai sustodavo ir dėl to ši medžiaga išsilaikė daug šimtmečių“, – sakė ornitologas.
Mokslininkams pasitarnavo dar viena aplinkybė – Žemutinės pilies teritorija, kur vyko archeologiniai kasinėjimai beveik nebuvo paliesta. Joje nevyko statybos, nebuvo tiesiami keliai, tad kultūrinis sluoksnis liko nepaliestas.
Visi šie radiniai, identifikuotos paukščių skeletų dalys netrukus keliaus į Valdovų rūmus. Jau šiuo metu ten esančiame muziejuje eksponuojamas rekonstruotas vištvanagio skeletas su odiniais dirželiais ant kojų, tyrinėjimų metu rasti odiniai plėšriųjų paukščių gobtuvėliai.
