Aukštapelkėse - trumpa galimybė paragauti švylių

Paskutinę balandžio dekadą žvalgomės žiedų – po švento Jurgio (balandžio 23-sios) jau turi kilti šviežia žaluma ir žydėti augalai. Vėluojantis pavasaris ir atsargiai „dozuojama“ šiluma neleidžia skubėti, stabdo šį augimą ir žydėjimą. Tiesa, pašlaitėse mėlynuoja žibuoklių kupstai, iš po lapų pasirodė sulinkę, lyg pavargę, rūteniai. Matyt, šiemet susitiks ir kartu skleisis ankstyvojo, vidutinio ir tikrojo, brandaus pavasario žiedai.

Aukštapelkės pabunda anksti, bent jau sniegą saulutė čia nutirpdo pirmiausiai. Tačiau iki šiol pelkės vaizdas tebėra niūrus, kažkuo primenantis pagal kilmę jam giminingas tundros klampynes. Nieko keista – po kiminų patalu kojomis čia užčiuopi didelius ledo luitus, kurie kai kada išsilaiko iki vasaros. Toks vėsinimas tikrai neskatina augalų vešėjimo. Tiesa, ne visų.

Dar pro sniegą ir ledą pelkėse pasirodė kupstinių švylių daigai, kurie šiandien virto geltonais išspurusiais žiedynais. Per labai greitą laiką švyliai išgyvena nemažai stadijų. Jų žiedynų galvelių spalva vis kinta nuo juodos, sidabrinės iki gražiai geltonos. Dabar daug kur šie geltoni žiedynai jau vysta. Tačiau po gero mėnesio pelkėse ant aukštų laibų smilgų pakils pūkuotos švylių sėklų galvelės. Tuo metu pelkė atrodys balta, lyg žydinti gražiausiais žiedais.

Tačiau gražiausia pelkėje dabar, kai švylių kupstai geltonuoja. Jeigu pavėluosite, to grožio galite laukti iki kito pavasario. Dabar pelkėje dar bus žvarboka, tačiau čia greta švylių galite rasti besišildančią angį, išvysti gyvavedžius driežus. Beje, nenustebkite, jei daug kur švylių „galvelių“ nerasite – dar anksčiau jas nukapsėjo, nulesė tetervinai, kuriems toks maistas po žiemos labai patinka. Kažkada švylius (dzūkai juos vadina kūlynais) valgė ir žmonės – gardžiuodavosi, ragaudavo, nes kitų skanėstų pavasarį nebuvo.

Štai ką apie švylius savo knygoje „Gamtininko užrašai“ pasakoja profesorius Tadas Ivanauskas: „Gal skaitytojui neteko užsigardžiuoti kūlynais, o gal ir nežino, kas tai yra? Tai Lietuvos miškų raistuose labai paplitusi žolė, vadinama kūlynu arba švyliu. Pavasarį, vos išnykus sniegui, ima rodytis jų daigai su juoda galvute, iš kurios vėliau susidaro žiedai, o dar vėliau – vaisiai, apšepę baltais pūkais. Daigai prie šaknų iš pradžių esti minkšti, sultingi ir šiek tiek saldūs. Tuomet vaikai ir eina „kūlynauc“, t.y. skinti ir valgyti šiuos daigus...“

Taigi, dabar – dar pats švylių geltonavimas. Galite suspėti į šią gamtos šventę. O kartu – paragauti saldžių kūlynų daigų. Vėliau jie jau nebus tokie gardūs.