Artinantis žiemai, gamtoje įsivyrauja ramybė. Ilgai džiaugęsi švelniais saulėtais rudeniškais orais tik trumpam sulaukėme pirmųjų rūsčių rudeniškų dienų. Tačiau net ir be šalnų gamtos reiškiniai vyko pagal savo kalendorių. Pirmieji, kaip ir kasmet, pagelto pelkėse augančių beržų lapai. Tik vėliau žalumą prarado ir smėlynuose įsikūrę medžiai.
Rudeniškoje aukštapelkėje gražiai nugeltusių saidrų apsuptos žaliuoja pušelės, kur ne kur išsiskiria žali, raudoni kiminų ploteliai. Neparastai puošnūs ir pelkėje augantys pušynai su gražiai geltonuojančiais melvenių sąžalynais.
Vienas po kito iš gamtovaizdžio dingsta šilumamėgiai gyvūnai. Dar ne taip senai palei vandens telkinius skraidė vėlyvi žirgeliai. Paskutinių naktų šalnos trumpam sustingdė ramybės šiltakraujams neduodančius įkyrias kraujasiurbes briedmuses. Įdienojus stovinčio vandens užutėkiuose vikriai ratais zuja vandens vabalų sukučių pulkeliai. Dar nereta išvysti bešokuojančią pievinę varlę, kuri žiemą praleidžia dažniausiai užsikasusi dumble, bet roplių jau nebematyti. Pakelėje ramiai tįsantis jaunas paprastasis žaltys paskutinį kartą stebėtas spalio penktąją.
Mažiau besigirdi paukščių balsų. Aptilo energingai giedojusios jerubės. Dabar jas retai beišgirsi. Su rudeniu atsisveikino spalio pradžioje skambiai tilindžiavusios pilkosios pečialindos. Bet dar prieš kelias dienas saulės nutviekstoje pelkėje vidurdieny burbuliavo tetervinai. Viešvilės rezervato kaimynystėje ant pamiškės sodybos stogo tupinėja ir net giedoti bando gana vėlai mūsų kraštą paliekanti dūminė raudonuodegė. Kiekvienas gyvybės krustelėjimas dabar kur kas labiau krinta į akis nei visokeriopo bruzdesio prisotintoje pavasario ar vasaros gamtoje.
Jau ne pirmas paeiliui ruduo, kai pelkės atėjusįjį pasitinka nuo drėgmės gausos žliugsinčiais samanų patalais. Jos tarsi atgimė iš naujo. Tačiau, matyt, dėl vandens pertekliaus kai kur pelkių pažemėjimuose išnyko spanguolės. Nors ir reiklūs drėgmei šie šlapynių augalai nepakelia nuolatinio užmirkimo, o jam tęsiantis ne vienus metus vietoje spanguolių ima įsigalėti iki šiol tebežaliuojantys kupstiniai švyliai. Iš pelkių ištekėjusios Viešvilės vaga vandeninga, apsupta žemumose įmirkusių slėnių. Tik kai kur vagos išplatėjimuose išnyruosiose seklumose per tamsų vandenį galima įžiūrėti smėlėtą dugną. Šiemet vienas iš nedažnai pasitaikančių atvejų, kai visus metus be pertrūkių Viešvilę pamaitina pelkių vanduo, kuris iš upelio aukštupio dabar plūsta gana gausiai.
Kaip įpusėjusio rudens ženklai stebėti pavieniui ar padrikai būreliuose kartu su paprastaisiais kikiliais nuolat skrendantys šiaurės kikiliai. O štai spalio septynioliktąją gailiai cypdami net vidurdieny skrido kiti „šiauriečiai“ - baltabruviai strazdai. Virš rimstančio miško vis pralekia giroje besiblaškantys eglinių kryžiasnapių pulkeliai, sučirendami nuplazda dirviniai vieversiai. Giles išbarstė ąžuolai. Tad nebeliko čia besilankiusiųjų kėkštų, kurie daugumą jų jau spėjo surinkti.
Greta rezervato augantys bukai šiemet subrandino ir jau išbarstė gausų riešutėlių derlių. Kažkada netolimose rezervato apylinkėse pietiniame girios pakraštyje žmogaus pasodinti medžiai kai kur pušynuose gana vešliai sužėlė ir suformavo tankius tamsius miškus. Sudygę iš, matyt, gyvūnų išplatintų sėklų, bukai pamažu plinta. Pavieniai jauni medžiai auga ir Viešvilės gamtiniame rezervate netgi tolokai nuo motininių medžių.