Daugeliui ūkininkų tai tiesiog prakeiksmas, nes kai kurios asiūklio genties rūšys (pvz.: dirvinis asiūklis, gegužinis asiūklis ar asiūklis ožkabazdis) auga kaip piktžolės smėlingoje ir rūgščioje dirvoje bei labai sunkiai naikinamos. Asiūklio žolė pievas paverčia menkavertėmis, o dažnai ir kenksmingomis žemės ūkio gyvuliams.
Nežiūrint į tai, dirvinis asiūklis (E. arvense L.) yra seniai žinomas vaistinis augalas. Dar Romos gydytojas Galenas aprašė šį augalą, bei juo rekomendavo gydyti inkstų ligas. Asiūklio naudingomis savybėmis ligų gydymui ir terapijoms taip pat naudojosi Avicena, Dioskoridas bei Plinijus. Liaudies medicinoje taip pat aprašomas miškinis bei šiurkštusis asiūklis. Dar neseniai žmonės neapsieidavo be puikaus „puodų gremdiklio“ – šiurkščiojo asiūklio (E. hyemale L.), kuris šia savybę įgijo dėl ypatingai gausiai dengiamajame bei sklerenchiminiame stiebų audinyje inkrustuoto silicio dioksido.
Lietuvoje didysis asiūklis (E. telmateia Ehrh.) užauga iki 2 metrų. Mokslininkai dar ginčijasi dėl asiūklių kilmės, tačiau vienareikšmiškai sutaria dėl jų milijonus metų trunkančio egzistavimo.
Asiūklis – sporinis induotis. Pasaulyje paplitęs labai plačiai, išskyrus Australiją ir Naująją Zelandiją. Skirtingų mokslininkų duomenimis Lietuvoje auga 8-9 rūšys, tačiau pasaulyje priskaičiuojama iki 32 genties rūšių. Dažniausias ir labiausiai paplitęs Lietuvoje yra dirvinis asiūklis (E. arvense L.). Lietuvos saugomų augalų sąraše nuo 1962 metų ir vienas rečiausių yra didysis asiūklis (E. telmateia Ehrh.), kuris yra įrašytas į Raudonąją knygą ir kaip sparčiai nykstanti rūšis saugojamų rūšių sąraše priskiriamas prie 3 (R) kategorijos.
Didysis asiūklis (Equisetum telmateia Ehrh.). Sporifikuojantis stiebas iki 25 (retai 50) cm iki 13 mm skersmens rusvai baltas ar žalsvas. Vegetatyvinis stiebas 120 (retai 200) cm aukščio ir iki 10 (15) mm skersmens, baltas su neaiškiomis 20 – 40 briaunelių, apačioje nešakotas. Šakotis pradeda 4 – 6 bamblyje. Šakos žalios, retkarčiais negausiai išsišakojusios, keturbriaunės ar penkiabriaunės, tačiau turėdamos išilginę gilią vagelę sudaro dvigubo šakelių skaičiaus vaizdą. Bamblyje yra vidutiniškai 22 šakos, kartais jų būna iki 35.
Auga šlapiose ypač šaltiniuotose vietose, kartais iki 20 cm gylio vandenyje. Sporifikuoja balandį – gegužę. Kai kurie mokslininkai pažymį, jog galimas sporifikavimo laikotarpis neretai prasitęsia iki spalio mėnesio.
Ilgą laiką didžiojo asiūklio augavietės Lietuvos teritorijoje nebuvo žinomos. 1957 m. ši rūšis buvo rasta Kybartų rajone. Šiuo metu sąžalynai dar randami Punios šile, pietvakariniame Nemuno šlaite, Žvalgos kalno pietiniame šlaite, dešiniajame Neries upės krante.
Didysis asiūklis (Equisetum telmateia Ehrh.) dažnai kartu su kitomis asiūklio genties rūšimis. Populiacijos nėra gausios, tačiau pakankamai pastovios su pastebima tendencija plisti. Atliekant tiriamuosius darbus pastebėtas įdomus faktas, jog asiūklių populiacijos nėra linkusios maišytis.
Kaip taisyklė sąžalynai neretai auga vieni šalia kitų, tačiau sudarydami žymius rūšinės įvairovės plotus su aiškiomis ribomis.
Pasaulyje didysis asiūklis paplitęs plačiai. Literatūroje aprašomi didžiojo asiūklio bei dirvinio, balinio, miškinio ir gegužinio asiūklių galimi hibridai.
Didžiojo asiūklio (E. telmateia Ehrh.) paplitimui grėsmę kelia medžių kirtimas, gaisrai, melioracija. Dažnai nukenčia nuo pavasarinių šalnų. Tai nykstantis retas augalas. Norint išsaugoti šį augalą natūraliose augavietėse reikia žinoti jo biologijos savitumus.
