Du ašigaliai, Šiaurės ir Pietų, yra skirtingose planetos pusėse ir pasižymi skirtingais bruožais. Šiame straipsnyje pateikiama dešimt skirtumų tarp pačių nesvetingiausių Žemės vietų – Arkties ir Antarktidos.
Vandenynas ir žemynas
Arktis (arba Arktika) iš esmės yra užšalęs vandenynas, o Antarktida yra žemynas, sudarytas iš pamatinės uolienos ir įvairių sausumos darinių, tokių kaip kalnai, slėniai ir ežerai. Jie visi apsupti vandenyno. Antarktidoje yra garsus Erebuso ugnikalnis.
Ironiška, tačiau Arkties regione, sudarytame vien iš užšalusio vandens, susiduria tokių šalių, kaip Kanada, Grenlandija, Rusija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija ir JAV socialiniai ir politiniai interesai.
Žmonių veikla
Antarktidos žemynas yra vienintelė vieta Žemėje, nepriklausanti jokiai valstybei. Kol kas čia nerasta jokių vietinių žmonių pėdsakų, o Arktyje iki šiol gyvena vietiniai – eskimai. Be to, Antarktidos žemyno teritorija yra saugoma Antarktidos sutarties, kurioje nustatyta, kad pati teritorija ir joje esantys ištekliai gali būti naudojami tik taikiems tikslams arba moksliniams tyrimams.
Nors mokslinių tyrimų stočių yra tiek Arktyje, tiek Antarktidoje, Arkties regione žmonių veiklos daugiau. Palyginkime: Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanske ir Salecharde Rusijoje. O į Antarktidą žmonės įkelia koją labai retai ir tai dažniausiai būna mokslininkai.
Temperatūra
Pietų ašigalis yra daug šaltesnis ir labiau vėjuotas, palyginti su Šiaurės ašigaliu. Iš tiesų Antarktidoje temperatūra yra tokia žema, kad kai kuriose jos dalyse niekada neištirpsta sniegas. Šis žemynas yra pati šalčiausia žemės vieta – vidutinė metinė temperatūra čia -49° C. Arkties regione net žiemą vidutinė temperatūra yra aukštesnė: -34° C, o vidutinė metinė temperatūra yra tik -14° C.
Pati žemiausia temperatūra Žemėje, -89,6° C, buvo užfiksuota šalia geomagnetinio Pietų poliaus, rusų Vostoko mokslinėje tyrimų stotyje 1983 metais birželio 19 dieną.
Ledas
Šiauriniame poliuje yra daug mažiau ledo nei pietiniame. Piečiausiame žemyne, Antarktidoje, yra apie 90 % viso žemėje esančio ledo, tai sudaro apie ¾ pasaulio gėlo vandens atsargų. Dėl šio fakto būta siūlymų atkirsti didelius gabalus ledo ir juos naudoti vandens trūkumui sausringose teritorijose mažinti. Pavyzdžiui, Saudo Arabijos princas Mohamedas al Faisalas netgi planavo išjudinti 100 milijonų tonų ledkalnį iš Antarktidos ir jį nugabenti į Arabijos pusiasalį.
Metamorfozės
Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, regionui būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasaros metu gali ištirpti ir visas Arkties vandenyno ledas.
O Antarktidoje, arba pietiniame poliuje, tokių ledo tirpimo ciklų nėra. Pietų ašigalio ledo plokštė išlieka beveik tokio pat dydžio ir formos visus metus. Nauji tyrimai rodo, kad Antarktidos ledas taip pat po truputį tirpsta, tai vyksta ne dėl natūralių procesų, o dėl pasaulinio klimato atšilimo.
Jeigu ištirptų visas Pietų ašigalio ledas (tai neatsitiks artimiausioje ateityje), jūrų ir vandenynų lygis pakiltų apie 60 metrų. Arkties regiono ledas tirpsta daug greičiau, nes jis visas apsuptas vandens ir vandenyno srovės pagreitina ledo tirpimą, o Antarktida sudaryta iš akmenuotos pamatinės uolienos, todėl ją dengiantį ledą daug mažiau veikia vandenyno srovės.
Gyvūnija
Kartais, kai įsivaizduojame pingvinus ir baltąsias meškas bevaikščiojančius sniege, manome, kad šie gyvūnai gyvena tose pačiose teritorijose. Iš tiesų pingvinai gyvena tik pietiniame pusrutulyje, tai yra Antarktidos regione, kur jie neturi jokių sausumos priešų. Jeigu pingvinai ir baltosios meškos, kurios gyvena Arktyje, gyventų viename regione, tuomet baltosioms meškoms nebetektų rūpintis dėl maisto, nes pingvinai būtų itin lengvas grobis.
Kadangi pingvinai neturėjo poreikio saugotis sausumos priešų, jie evoliucionavo į neskraidančius paukščius, o jų sparnai – į plaukmenis. Baltosios meškos yra didžiausi šiaurinio pusrutulio sausumos plėšrūnai. Jie karaliauja šiaurinėje ledu padengtoje Arkties vandenyno dalyje ir minta ruoniais arba ant ledo užstrigusiais banginiais.
Ozono sluoksnis
Virš Antarktidos regiono ozono sluoksnis itin suplonėjęs – būtent čia yra vadinamoji ozono skylė. Čia ji yra beveik tris kartus didesnė nei JAV sausumos plotas. Virš Arkties esantis ozono sluoksnis taip pat plonėja, tačiau ozono skylė dar neatsivėrė.
Iš tiesų, tikros skylės nėra ir virš Antarktidos. Ozono skyle vadinimas stiprus ozono sluoksnio, kuris apsupa žemę ir saugo ją nuo saulės radiacijos, išrėtėjimas. Šiauriniame pusrutulyje ozono sluoksnis yra storesnis, nes šiltesnė Arkties temperatūra riboja stratosferinių debesų, naikinančių ozoną, susikaupimą. Tačiau ir šiaurinio poliaus stratosferos temperatūra pastaraisiais metais krinta ir tai lemia spartesnį ozono sluoksnio nykimą.
Juodasis auksas
Amerikos geologinės tarnybos duomenimis, apie ketvirtadalis pasaulio naftos ir dujų atsargų slypi Arktyje. Dėl šios priežasties Rusija reiškia teises į didelę Arkties regiono dalį, turėdama viltį ištyrinėti ir panaudoti povandeniniame Lomonosovo kalnagūbryje slypinčius išteklius. Šis kalnagūbris po Arkties vandenynu tęsiasi daugiau nei 1800 kilometrų ir manoma, kad jame yra iki 10 milijonų tonų neapdirbtos naftos. JAV taip pat reiškia teises į dalį Arkties, siunčia ten ledlaužius, kurie žymi JAV teritoriją šalia Aliaskos.
Manoma, kad naftos išteklių yra po pietiniu Antarktidos šelfu, pvz., po Roso jūros dugnu. Tačiau Antarktidos sutartis, pagal kurią ji nepriklauso jokiai šaliai ir gali būti naudojama tik tyrimų tikslais, draudžia bet kokią naftos gavybos veiklą.
Poliarinis sūkurys
Ties geografiniais žemės poliais susidaro įdomus reiškinys – didelis ciklonas, vadinamas poliariniu sūkuriu. Poliariniai sūkuriai formuojasi viduriniuose ir viršutiniuose troposferos ir stratosferos sluoksniuose.
Jie supa polius ir yra dalis vadinamojo poliarinio fronto – klimato ribos tarp poliarinės srities oro masių ir šalia esančių šiltesnių regionų. Antarktidos poliarinis sūkurys yra daug stipresnis ir ilgiau išlieka nei Arkties. Pastarasis yra silpnesnis ir greičiau nurimsta dėl šiauriniame pusrutulyje egzistuojančių Rosbio bangų, kurios ir prisideda, kad sūkurys sumažėtų. Pietiniame poliuje nėra veiksnių, galinčių sumažinti sūkurius.
Magnetiniai laukai
Vienas Žemės magnetinis polius yra netoli šiaurės, kitas – netoli pietų. Kai kalbame apie magnetinį Šiaurės polių, turime omeny geografinę zoną tuo pačiu pavadinimu, nors Žemės magnetinio lauko šiaurės polius iš tikrųjų yra pietuose, o pietinis magnetinio lauko polius yra šiaurėje. Dėl šios priežasties kompasai rodo ne magnetinę šiaurę, o geografinę planetos šiaurę. Tačiau yra priimtas bendras sutarimas, kad magnetinė šiaurė yra netoli geografinės šiaurės ir magnetiniai pietūs yra netoli geografinių pietų.
Planetos magnetiniai poliai nesutampa su geografiniais poliais, nes Žemės magnetinis laukas keičiasi. Ne taip kaip geografiniai poliai, magnetiniai iš tiesų juda ir tai galima laikyti abiejų polių bendru bruožu. Skirtumas tas, kad magnetinis šiaurės polius (magnetinio lauko pietūs) nėra tiksliai Arkties regione, tačiau juda rytų kryptimi po 55–60 kilometrų kasmet. Magnetinis pietų polius (magnetinio lauko šiaurė) vis dar dengia Antarktidą, bet taip pat juda link vakarų po 10–15 kilometrų per metus.