Kaip teigia Lietuvos arboristikos centro narys Algimantas Bacevičius, Vilniuje augalų rūšinė sudėtis nėra pagrįsta logika, nėra skaičiuojama ar prognozuojama, remiantis analize ar patirtimi.
Amerikiečių mokslininkų siūlymu, kiekviena mieste esanti augalų rūšis turėtų sudaryti 5–10 proc. bendro augalų rūšių kiekio. „Lietuvoje tik dabar pradedama kalbėti, kad vienas augalas turi sudaryti iki 20 proc. Šis procentas yra pagrįstas tuo, kad kiekviena rūšis turi savo ligas, kenkėjus, atsparumą vėjovartai“, – LRT Radijui teigia A. Bacevičius.
Jo žodžiais, miestiečiai turi estetinį poreikį vasarą matyti žiedus, rudenį – spalvingus lapus, grožėtis įvairių rūšių medžiais. Kai kurie specialistai pastebi, kad Vilniuje labai gerai auga liepos. Tai esą atsako į klausimą, kodėl Žvejų gatvėje sodinamos vien liepos, nors gali augti ir kiti medžiai. Tačiau, kai kurių mokslininkų skaičiavimais, Vilniuje liepos sudaro apie 70–80 proc. visų augalų, ir todėl, A. Bacevičiaus teigimu, labai plinta amarai.
„Užsienio literatūroje rašoma, kad yra 45 liepų rūšys ir apie 50 jų veislių. Taigi – maždaug šimtas liepų pavadinimų, ir didžioji jų dalis Lietuvoje gali augti. Anksčiau liepos buvo pasirinktos dėl jų gebėjimo prisitaikyti augti gana sudėtingomis sąlygomis. Maža to, liepų viršūnes, trukdančias troleibusų linijų laidams, galima karpyti. Tačiau dėl to jos apmiršta ir, kaip antai Savanorių prospekte, lieka stovėti nebegyvos. Deja, niekas tuo nesirūpina“, – apgailestauja mokslininkas.
Pasak jo, kaštonų, kaip ir liepų, būna įvairių rūšių. Paprastojo kaštono mieste nėra daug: jis skirtas didesnėms erdvėms – parkams, erdviems skverams. Prie gatvių juos sodinti netinka dėl didelių gabaritų bei vaisių, kurie teršia aplinką.
„Maždaug 2002 metais Lietuvoje atsirado kaštoninė keršakandė. Pamenu, prieš penkiolika metų buvau „Lorberg baumschule” – viename iš penkių didžiausių Vokietijos medelynų, esančiame netoli Berlyno. Ten manęs klausė, kaip Lietuvoje kovojame su kaštonų lapų ligomis. Tada nežinojau, ką atsakyti, nes dar nebuvome susidūrę su tokia problema. Kenkėjai į Lietuvą tikriausiai buvo atvežti su kitais augalais. Per pastaruosius dešimt metų į Lietuvą augalai yra importuojami iš Lenkijos, Olandijos, Čekijos, Vokietijos, Latvijos. Todėl nieko stebėtino, kad kartu su augaline produkcija įvežamos ir ligos“, – teigia LRT Radijo pašnekovas.
Tiek liepų, tiek kaštonų ligoms gydyti, anot mokslininko, galima taikyti cheminius preparatus, tačiau tai esą sudėtinga. Liepos yra gan didelės, todėl, norint jas nupurkšti, reikia daug lėšų. Be to, liepos auga arti mokyklų, darželių, todėl chemikalų naudojimas kelia problemų.
Vienas iš kovos su kaštoninėmis keršakandėmis būdų – rinkti ir deginti krintančius lapus. Kaip teigia A. Bacevičius, neberta lapų kompostuoti – tai esą visiškai nepadeda. „Kenkėjų lervos žūsta tik terminio apdorojimo metu. Tačiau šis kovos su keršakandėmis būdas nėra itin perspektyvus, jis reikalauja daug darbo rankų ir lėšų“, – svarsto mokslininkas.
Kitas kovos būdas – feromoninių gaudyklių naudojimas. Tai dėžutės, kurios pavasarį, skleidžiantis lapams, pakabinamos medyje 2–3 metrų aukštyje. „Visi kenkėjai ropoja kamienu, šakomis, todėl įkrenta į dėžutę ir žūna. Viena tokia dėžutė kainuoja maždaug 17 eurų, todėl mieste feromoninių gaudyklių prikabinti būtų brangu ir sudėtinga. Maža to, atsirastų tokių, kurie jas pradėtų niokoti, tad tai būtų žaidimas be pabaigos“, – aiškina A. Bacevičius.
Paklaustas, ar yra dar kokių nors medžių be kaštonų ir liepų, dėl kurių reikėtų sunerimti, mokslininkas atsakė, jog tai priklauso nuo įvertinimo lygio, kurį stengtumėmės pasiekti.
„Pavyzdžiui, kaimynai estai skina laurus medžių bei kitokiuose europiniuose konkursuose. Ar mes irgi to siekiame? Jei taip, tuomet turėtume gilintis į kiekvieną problemą ir ją spręsti. Bet jei tokių aukštumų nesiekiame, tuomet svarbiausios problemos šiuo metu – liepos ir kaštonai“, – tvirtina Lietuvos arboristikos centro narys A. Bacevičius.