Diena, primenanti žmonių grobuoniškai išnaikintą rūšį

Rugsėjo 1-oji - mokslo ir žinių diena, tačiau aplinkosaugos srityje minima ne tokia linksma sukaktis. Ši diena labai aiškiai parodo, kokie grobuoniški gali būti žmonės. Lygiai prieš 100 metų, 1914 m. rugsėjo 1-ją Amerikoje, Cincinačio mieste, vietos zoologijos sode akis užmerkė balandė Marta. Paskutinis savo rūšies paukštis. Rūšies, kuri visai neseniai buvo ne tik įprasta, bet ir neįsivaizduojamai gausi. Ši rūšis - tai karvelis keleivis (lot. Ectopistes migratorius), kurio jau lygiai šimtą metų nebėra mūsų planetoje...

Mūsų planetos gamta visada buvo gyva savo vystymusi ir kitimu. Teigiama, kad viena biologinė rūšis nepakitusi vidutiniškai gyvuoja apie milijoną metų. Po to ji keičiasi, prisitaiko prie naujų sąlygų, pagaliau - išnyksta. Tiesa, yra išimčių - kai kurie primityvūs bestuburiai gyvuoja dešimtis ar šimtus milijonų metų ir galėtų prisiminti dinozaurų klestėjimo laikus. Mūsų mokslininkai, tirdami Baltijos gintare esančius intarpus (inkliuzus), juose randa beveik tokius pačius vabzdžius, kokie egzistuoja ir šiandien. 

Ar toks pat likimas ištiks ir paprastuosius purplelius?

Be tokio natūralaus kitimo ir vystymosi vyksta ir procesai, kurie nuteikia kitaip - gyvūnų populiacijos retėja, nyskta ir išmiršta. Natūralus rūšių išnykimas trunka ilgai, tam turi rastis labai svarbios sąlygos. Gamtai šis procesas nėra savitikslis, kiekvienos nebūtin iškeliavusios rūšies vietą užima kažkas kitas.

Elementariu tokio naikinimo pavyzdžiu buvo ledynų keliavimas, po to - poledynmečio tundrų virtimas naujomis kraštovaizdžio farmacijomis. Natūraliu dalyku vadiname mamutų išnykimą, šiaurės elnių atsitraukimą, poliarinės lapės pasitraukimą ir jos vietoje įsikūrusią rudąją lapę. Tačiau jau ne vieną amžių šie procesai prarado savo grynumą, nes jiems įtakos turi ir  jus geritina žmogaus veikla. Dar didesnės svarbos yra tiesioginė žmogaus veikla.

Ar ją galima pastebėti, kaip sakoma, „plika akimi“? Taip, per keletą dešimtmečių gamtos stebėtojas gali neklysdamas padaryti visai neoptimistines išvadas - paukščių, kai kurių žvėrių, vabzdžių, augalų, žuvų ženkliai sumažėjo. Tai yra tiesioginės žmogus veiklos išdava, apgailėtinas rezultatas.

Keliaudamas po Lietuvą, kasmet tik kartą - kitą pamatau paprastuosius purplelius, lesinėjančius laukų pakelėse ar ražienose. Jų paprasto, neišradingo, bet tokio malonaus ausiai burkavimo negirdėjau seniai. Prieš 50 metų jie buvo dar visai įprasti paukščiai, kasdien matydavau bent 100 purplelių, pro mūsų namus eikliais sparnais iš laukų skubančių į savo namus Kazlų Rūdos girioje.

Purplelis, kaip rūšis, neįrašytas į Lietuvos saugomų rūšių sąrašus, nors jo populiacija nyksta tiesiog akyse. Šiandien galima tik pasvajoti, kad ji atsigaus - gali būti, kad tam nėra jokių šansų, nes šių paukščių liko per mažai, be to - medžioklė, dėl kurios paprastieji purpleliai nyksta, vis dar neuždrausta. Lietuvoje jie nemedžiojami.

Tačiau abejoju, ar įmanoma įtikinti prancūzus, italus, ispanus, kipriečius ir maltiečius bei Šiaurės Afrikos arabus jų nenaikinti. Tokių pastangų nėra ir Europoje, garsėjančioje įvairiomis iniciatyvomis. Pilietinių iniciatyvų drausti migruojančių ir žiemojančių paukščių medžioklę bent jau Pietų Europoje, nesigirdi...

Milijardais klestėjusią rūšį pribaigė besaikės medžioklės

Ką be saiko medžiojant galima padaryti su rūšimis, iliustruoja Šiaurės Amerikoje gyvenusio ir išnaikinto karvelio keleivio istorija. Lygiai prieš 100 metų Amerikoje, Cincinačio zoologijos sode savo dienas baigė paskutinis šios rūšies paukštis. Jeigu pažvelgtume į visai nesenus laikus, kad ir 1814-sius, pamatytume, jog karvelis keleivis buvo viena gausiausia šio žemyno rūšis.

Amerikos ornitologijos klasikas J. Odiubonas (John James Audubon), gyvenęs 19 amžiuje ir regėjęs tikriuosius karvelius keleivius, labai vaizdžiai pasakojo apie jų gausą. Šie paukščiai iš nakvojimo ar perėjimo vietų į maitinimosi plotus skrisdavo ne pulkais, o srautais. J. Odiubonas bando paaiškinti 19 a. pradžioje stebėto srauto dydį: vienos mylios pločio skrendanti paukščių masė nenutrūksta 3 valandas, jis pateikia ir tikslius tame sraute skridusių paukščių skaičius - vienas milijardas, 115 milijonų, 136 tūkstančiai karvelių keleivių!

Paukščiai skrisdavo į fermerių laukus įveikdami 200-400 kilometrų atstumą. J. Odiubonas mano, kad vieno tokio srauto paukščiai per dieną sulesdavo 235 milijonus kilogramų (taigi - 235 tūkstančius tonų) grūdų ir kito lesalo. Kitas to meti autorius A. Vilsonas (A. Wilson) teigia, kad 2 milijardų karvelių pulkas arba srautas sulesdavo apie 500 tūkstančių tonų grūdų ir kito lesalo. Jų racione ženklią vietą užėmė ąžuolų gilės, įvairios sėklos, pumpurai, tačiau vyravo, bent jau sezono metu, fermerių auginamų kultūrų grūdai.

Atskridę prie laukų, paukščiai imdavo sukti žvalgybos ratus ir palengva leisdavosi žemyn. J. Odiubonas rašo, kad šie menevrai ore buvo ypatingai gražūs, nes priklausomai nuo apšvietimo pulkas atrodydavo arba mėlynas, arba purpurinis. Išgąsdinti paukščiai, jau ketinantys leistis, vėl šaudavo aukštyn. Tačiau badas daro savo - štai jie leisdavosi vėl. Pasėliams tokiose vietose išlikti šansų nėra...

Perėjimo vietos - tūkstančių kvadratinių kilometrų ploto

Žinoma, pasėlių apsaugai buvo naudojamos visos įmanomos priemonės, tačiau paprasčiausias baidymas nebuvo efektyvus ir patrauklus; paukščių praskridimo vietose laukus „saugodavo“ begalės ginkluotų medžiotojų. Karvelių šaudymas buvo ne tik jų baidymo nuo laukų priemonė. Šautuvų įkaitę vamzdžiai sėjo tikrus šratus ir kulkas, statinėse buvo sūdoma karvelių mėsa. Maža to - ūkininkai užveisė šimtų kiaulių fermas, kurios buvo šeriamos tiesiog karveliena.

Dar gerokai prieš aušrą medžiotojai laukdavo slėptuvėse. Savo medžioklės (šiandien sakytume tiesiai - naikinimo) vietas paruošę, nugenėję ir išretinę medžius, o kitus - iškirtę, kad paukščiai tūptų patogiose vietose, šūvio atstumu, jie laukdavo pirmųjų žodžių:  „Skrenda!“ Kiekvienas šaulys per rytmetį „paklodavo“ tūkstančius karvelių. Jeigu prisiminsime J. Odiubono pateiktus skaičius, toks laimikis atrodys nereikšmingas. Tačiau lašas po lašo...

Būtina priminti karvelio keleivio biologiją: jie perėjo tik kolonijomis (viename medyje būdavo iki 100 lizų), lizdai buvo tokie patys paprasti, permatomi, kaip ir kitų karvelių. Dėtyje būdavo 1-2 kiaušiniai, kuriuos paukščiai perėdavo 14 dienų. Kolonijos maitino daug plėšrūnų, tačiau vargu ar jie galėjo šiems paukščiams pakenkti. Tą nesunku įsivaiduoti, nes karvelių keleivių kolonijos nė iš tolo nepriminė mūsų žinomų kolonijinių paukščių perimviečių: jos buvo milžiniškos.

Štai Viskonsino valstijoje iki 1871 m. egzistavusioje kolonijoje buvo apie 136 milijonai paukščių, ši kolonija užėmė 2200 kvadratinių kilometrų plotą. Pusės metų amžiaus karveliukai jau buvo subrendę ir patys pradėdavo perėti, tad grėsmės nykti dėl gamtinių veiksnių populiacijai nebuvo.

Išnaikintą rūšį primena keli šimtai iškamšų

Tačiau beatodairiškas (sakyčiau - nusikalstamas) šaudymas tęsėsi ir nuožmėjo. Tame pačiame Viskonsine 1885 metais išnyko karvelių kolonijos, o po 1899 m., nepastebėta jau nė vieno karvelio. Paskutinis šios rūšies lizdas Minesotoje rastas 1895 metais. 1899 m. Viskonsine nušautas paskutinis laisvėje gyvenęs karvelis keleivis.

Nors 1907 m. buvo paskelbta 1500 (tais laikais- fantastinė suma) dolerių premija tam, kas praneš apie karvelio keleivio lizdą ar perinčią porą, bet ji taip ir liko neįteikta. 1914 m. rugsėjo 1 d. krito paskutinis nelaisvėje gyvenęs karvelis keleivis. Rūšies nebeliko. Tiesa, liko šimtai iškamšų, bet tai - tik graudus priminimas apie išnaikintą rūšį.

Karvelis keleivis buvo išskirtinė rūšis, visli, greitai bręstanti. Tačiau kai kurios biologinės savybės jiems trukdė išlikti, visų pirma tai, kad jie perėjo tik kolonijose ir laikomi nelaisvėje nesiveisė. Žinoma, kuo mažiau liko laisvėje gyvenančių karvelių, tuo alkanesni ir energingesni darėsi plėšrūnai, kurių gausos niekas nereguliavo. Jų įtaka paskutiniame rūšies gyvavimo etape taip pat buvo gana svarbi.

Tačiau karvelį keleivį išnaikino žmonės! Po to, jo netekus, buvo rašomos knygos, statomi paminklai. Tačiau kas visa tai palyginus su skrendančiais paukščiais, kurių pulkai užstoja saulę?