Dabar galėčiau tęsti apie paiką žmogaus polinkį antropomorfizmuoti (sužmoginti) gyvūnus ir priskirti jiems nebūtas savybes, kaip antai pelėdiniams paukščiams išmintį ar ryšius su tamsybių jėgomis.
Bet šį kartą tūlą internetinį įniršio protrūkį pamėginsiu sukelti sakydamas, kad miestas taip pat gamta. Taip, taip – ir dar kokia! Todėl visi, kas sako „važiuojam į gamtą pailsėti“ labai klysta ir yra nepastabūs miestiečiai. Drįsčiau tvirtinti, kad urbanizuota aplinka viena nuostabiausių gamtos laboratorijų.
Pamėginę apsidairyti mieste, lyg jame būtumėte pirmą kartą, pamatytumėte, kiek ten visokios gyvybės ir kaip puikiai ji prisitaikiusi prie žmogaus gyvenimo būdo. Kaip keičiasi gyvūnų elgsena ar išorė dėl žmogaus veiklos. Ir jei žmogų vadinsime natūraliu veiksniu, tai urbanizacijos procesas vienas unikaliausių visoje gyvojoje gamtoje.
Plačiau neaprašinėdamas tokios miesto aplinkos įtakos, dėl kurios karveliai išmoksta atidaryti traukinių stoties automatines duris, o žvirbliai žino, kada nutūpti prie suolelio, kad gautų trupinių, pateiksiu daug įdomesnį pavyzdį apie unikalesnius padarus, dėl kurių ir parašiau šį rašinį.
Pačiame Vilniuje, nedidelio miškelio prieglobstyje, išperėti trys mažieji apuokiukai. Žinoma, dėl jų pačių saugumo negaliu nurodyti tikslesnės buvimo vietos, tačiau netoli lizdavietės - žmonių kaimynystė.
Stebina tai, kad ji netrukdė sėkmingai išperėti ir užauginti jauniklių iki tokio amžiaus, kad jie jau galėtų skraidyti. Nebūčiau pamanęs, kad tokiame skurdžiame miškelyje, apsuptame gyvenamųjų namų gali perėti pelėdiniai paukščiai, jei ne nuolatinis jauniklių cypavimas. Vos tik jį išgirdęs supratau, koks bus reikalas ir pagriebęs foto techniką iš saugaus atstumo užfiksavau dar vieną Vilniaus gamtos unikalumą.
Štai Jums ir pavyzdys – tai ką jus vadinate „betonu“ kai kas laiko gamta... Ir netgi tinkama perėti!