Tačiau buvau lengvai sukrėstas, kai visuomenei žinomi gamtininkai (kuriems prancūziško enfant niekaip nepritaikyčiau) nesuprato diskusijos priežasties ir to, ką simbolizuoja laukinių paukščių lesykla.
Džiaugiuosi, kai girdžiu šią diskusiją stebėjusių klausiant: „tai kabinti, ar ne tą lesyklą?“. Reiškia, vietoj refleksyvaus ir aklo elgesio, kurį kažkas įvardino „geru“, žmogus pradėjo mąstyti ir analizuoti savo veiksmų gamtoje pasekmę. Iki nuspręsdamas kabinti lesyklą, ar nekabinti jis mąstė kritiškai. Būtent tai, o ne stereotipais ir dorovinėm normom farširuojamos galvos, vadinama ekologiniu ugdymu.
Su visa derama pagarba S. Paltanavičiui - negaliu susilaikyti nekomentavęs kelių eilučių iš pastarojo jo rašinio, kuriomis užsimenama apie mano išsakytas mintis:
„Atrodo, kad žmogus, pats jauniausias savo kilme, pats agresyviausias ir, ko gero, pats silpniausias iš visų gyvūnų, negali atsikratyti įvairių praeities ideologų suformuoto požiūrio į gamtą ir savo vietą joje.<...> tie, kas pasaulį atranda tik dabar, jame būtinai aptinka „naujų ir sunkiai suprantamų dėsningumų“.
Čia, leisiu sau „pamesti“ pagrindinę diskusijos mintį ir pasiteirauti, ar gerb. S. Paltanavičius norėjo pasakyti, kad F. Nietzsche, K. Lorencas, Č. Darwinas ar galiausiai Talis iš Mileto dirbo veltui ir šiandien jų darbus, mintis galim nurašyti, kaip „praeities ideologų“ paistalus? Ar tikrai, kažką naujo ir sunkiai suprantamo atranda tik jauni, o garbesnio amžiaus protai ramūs ir žinantys atsakymus?
Žinoma, kvaila manyti, kad visuomenė ims ir nuspręs spjauti į savo dorovines normas vien todėl, kad maža saujelė planetos gyventojų save laiko gyvūnais. Ar, pavyzdžiui, todėl, kad kažkas yra pasakęs, jog moralė, užuojauta ir kaltės jausmas tėra klijai neleidžiantys žmogaus rūšiai prarasti bendruomeniškumo (kurio protege tapome kovoje už būvį). Priešingai - atsisakę šių savybių taptume gyvuliais (šio apibūdinimo, o ne „gyvūno“ turėtų kratytis tikintieji ir dvasingieji).
Ugdyti ir skatinti bendruomenės suvokimą apie „moraliai kurčius“ tarprūšinių santykių pagrindus ir su šaknimis rauti gamtos bei gyvūnų personifikavimą, mano manymu - būtina.
Būtent egzaltuotas požiūris į gamtą, jos idealizavimas ir kai kurių nykstančių rūšių personifikavimas ar su tuo nykimu susijusių rūšių engimas dideliu pagreičiu perauga į XXI amžiaus psichozę. Dėl hiperbolizuotų problemų žmogaus padermė aktyviau nei bet kada anksčiau ėmė dirbtinai reguliuoti populiacijų gausą ir paplitimą. Reguliuoti planetos klimatą - juk mėginimas sustabdyti globalinį atšilimą vietoj pakrančių miestų evakuacijos plano - taip pat klimato reguliavimas. Galiausiai dėl iškreipto „gyvūno“ ir mitybinių ryšių suvokimo vis labiau populiarėja radikali, visai nenatūrali, žaliavalgė mityba.
Sakysit, tai nesusiję su lesyklėlėmis? Nuoširdžiai tikiu, kad žiemą keliamos lesyklos simbolizuoja egocentrišką ir intervencinį žmogaus santykį su gamta (ir tai tik vienas iš daugelio simbolių). Mėginimą įpiršti žmogiškąsias vertybes ir normas laukiniam pasauliui, kurį drąsiai vadinčiau kovos lauku.
Be alegorijų ir metaforų - visa ta velniava apie lesyklėles visai ne dėl lesyklėlių!