Kalbos – ne darbai
Nors pasaulyje eko turizmas dar tik pradeda įsibėgėti, Š. Mikelionis sako manantis, kad tai yra ta kryptis, kuri ateityje turėtų augti ir plėstis. Šiuo metu eko turizmo plėtrą kiek stabdo žmonių švietimo ir supratimo stoka, vengimas kiekvienam už save prisiimti atsakomybę, tačiau jeigu sąmoningi žmonės bursis į bendruomenes ir norės būti pokyčiu, kurį jie nori matyti, situacija gali iš esmės keistis.
„Lietuvoje daug organizatorių apie tai (eko turizmą) kalba, tačiau tai tėra tik kalbos. Pavyzdžiui, turizmo departamentas sako, kad tai būtų naudinga, perspektyvu, susilauktų susidomėjimo, tačiau realių darbų yra tik pavienių. Saugomų teritorijų, nacionalinių parkų žmonės, kurie dešimtmečiais vykdo tokią veiklą, tam tikrus eko turizmo principus atstovauja – pavyzdžiui, vykdo švietimą, tausoja gamtos išteklius, reguliuoja turistų srautus“, - vardijo žaliojo turizmo propaguotojas. Jis priešino tradicinį turizmą ekologiškajam keliavimui sakydamas, kad paprastam turizmui dažnai būdingas masiškumas, masinė eiga, manipuliacija žmogaus sąmone jam siūlant pigumą, siūlant užsienio keliones įteigiama mintis, kad būtina rinktis patogumą.
Kuo eko turizmas skiriasi nuo gamtos turizmo?
Sąžiningo, švaraus eko turizmo veikla , anot Š. Mikelionio, yra nukreipta į žemės gamtinių išteklių tausojimą. Lietuvoje tokią paslaugą įmanoma gauti, tačiau reikia būti atsargiems ir neįkliūti į vadinamojo „žaliojo smegenų plovimo“ (green washing) pinkles.
„Įmonė gali deklaruoti, kad ji siūlo eko paslaugą, bet reikia atkreipti dėmesį, kad, pavyzdžiui, plaukimas baidarėmis upe nėra savaime eko turizmas, - vieną iš pavyzdžių pateikė Š. Mikelionis. - Tai yra aktyvus gamtinis turizmas. Tačiau jeigu būtų plaukiama baidare, renkamos šiukšlės, o tam tikroje paruoštoje poilsiavietėje išlipus ant kranto ir nuėjus pas močiutę, kuri turi daug obuolių, jie nuperkami, tai jau būtų eko turizmas. Lietuvoje nesu girdėjęs, kad būtų siūloma kažkas panašaus“.
Eko turizmas būtų ir tuomet, jei gidas keliautojus vestų nacionalinio parko pažintiniais takais ir supažindintų su vietos augalija, kultūros paveldo objektais, mokytų juos gamtos saugojimo, pabrėžtų jos trapumą.
Ekologiją deklaruojančius siūlo tikrinti
Žmogus, besirenkantis eko turizmo produktą, žino, kad jis susijęs su įmonės veikla, kuri turi idėją, vertybes. Kaip pasakoja Š. Mikelionis, dažniausiai tai yra įmonės, kurios palaiko žaliąją ekonomiką, rūšiuoja, organizuoja apmokymus darbuotojams kaip dirbti kūrybiškai, kaip atjausti aplinką, nepamiršti jos kasdienybėje.
Pasiteiravus, kaip eko turistui patikrinti įmonės deklaruojamas vertybes, pašnekovas siūlė domėtis tuo, klausti, nes kiekvienos atsakingos įmonės pareiga yra pagrįsti savo vertybes bei atliekamus darbus.
„Kiekvienas, besirenkantis eko turizmą, jau yra savaime mąstantis, sąmoningas, galintis ir turintis noro pasidomėti, ar įmonė, su kuria jis bendrauja, yra atsakinga, ar atitinka jo lūkesčius ir kainą, kurią jis moka, nes savaime suprantama, kad eko turizmas yra brangesnis negu paprastas turizmas. Į jį įdedama daugiau darbo. Pavyzdžiui, eko parduotuvės, restoranai taupo vandenį, gamina iš vietinių ūkininkų produktų, tai brangiau kainuoja. Eko turizmo keliavimo pagrindas – žinojimas, kad galutinis rezultatas padės sumažinti išteklių naudojimą“, - dėstė Š. Mikelionis.
Įvairias eko paslaugas vartotojams teikiančios įmonės savo veiklos vykdymą pagal eko principus gali įrodyti tarptautinio aplinkosauginio švietimo fondo (FEE) Žaliojo rakto programos diplomais. Ši programa skirta viešbučiams, svečių namams, konferencijų ir poilsio centrams, kempingams, vasarnamiams, kurie laikosi nustatytų aplinkosauginių reikalavimų. Lietuvoje šios programos sertifikatus yra gavę 7 viešbučiai.
Jo teigimu, galima užsidėti kaukę ir prisidengti eko turizmo vardu, tačiau ilgainiui tai reikalauja papildomų investicijų ir yla išlenda iš maišo. Vertindamas „Žaliojo rakto“ programą jis teigė, kad ją yra kur tobulinti ir dėl to išreiškė pasiūlymą, kad diplomus gavusias įmones galima būtų papildomai patyrinėti ir patikrinti iš šalies.
„Idėja yra tokia – eko turistas žino, už ką moka, todėl 50-70 proc. informacijos jam turėtų būti pateikiama. Jeigu viešbutis informaciją slėps, kils natūralus klausimas, kodėl? Jeigu veikla vykdoma pagal „Žaliojo rakto programą“, įmonė turi tai parodyti“, - tikino Š. Mikelionis.
Užsienio kelionės naudingos patirtimi
Eko turizme ne mažiau už keliavimą, svarbu ir bendravimas su bendruomenėmis, vietinės ekonomikos palaikymas.
Nors pirmiausia svarbus savo šalies pažinimas, Š, Mikelionio teigimu, pagirtinas ir keliavimas į užsienį, tačiau išsikėlus sau tikslą iš tiesų pažinti kitą šalį, kažko pasimokyti ir parsivežti idėjų į Lietuvą.
„Užsienyje gali gauti naudingos patirties ir inovatyvių pavyzdžių, kuriuos gali pritaikyti Lietuvoje. Pavyzdžiui, Paryžiuje yra mažas viešbutis kaime „Solar Hotel“, kuris pats save išsilaiko. Jis pasiekė tokį turistų srautą, kad buvo įmanoma viešbutyje padaryti nuo stogo surenkamą lietaus vandenį ir jį panaudoti viešbučio tualeto bakuose, šviesa koridoriuje, kuomet nieko nėra, taip pat išsijungia savaime. Viešbučio svečiai gauna sveikus, organiškus pusryčius. Ant stogo įrengtos saulės baterijos ir pan. Tokį pavyzdį pagalima pritaikyti ir Lietuvoje. Vilniuje statomi nauji viešbučiai, galėtų jie paimti tokį pavyzdį ir padaryti. Manau, jis tikrai turėtų pasisekimą“, - pasakojo „Medinuko kelionių“ dienoraščių autorius.
„Na taip galima nuskristi į Egiptą... Tačiau man visada kyla klausimas, kas geriau – amžinas poilsis žemėje, toje, kurioje mes gyvename, ar trumpalaikis komfortiškas savaitės poilsis Egipte? Man geriau Lietuvoje, kur yra gaivus oras, tyri vandenys, maisto kokybė“, - sakė žaliojo keliavimo propaguotojas.
Anot jo, bet kuriam lietuviui turėtų būti aktualu pažinti savo šalį, jos istoriją, kultūrinį ir gamtinį paveldą: „Lietuvių kaip ir dalies europiečių kultūrinės šaknys, tradicijos, papročiai yra artimai susiję su gamtos dėsniais. Lietuvoje turime piliakalnių palikimą, Kuršių neriją, unikalius entografinius kaimus, agrarinę kultūrą, susijusią su žemės dėsniais – jos stebėjimu. Visa tai vyksta lietuviškame kaime. Nuvažiavę į kaimą mes kvėpuojame medžiais, pušynais, ilsimės – tai yra poilsis, kuris įeina į eko turizmą“.
Siūlys piliakalnių žygius ir „Mitologinio Vilniaus“ projektą
Nuo pavasario žaliasis keliautojas pats ketina organizuoti pėsčiųjų žygius po keturis piliakalnius Kernavėje ir bandyti atgaivinti lietuvių prigimtinę meilę gimtajam kraštui.
Š. Mikelionis neslepia turintis minčių žygį pasirinkusiuosius pamokyti liaudies sutartinių, kurios yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Po piliakalnius ketinama keliauti apie 5 valandas, sustojimuose paragaujant lietuviško tradicinio maisto.
Šį savaitgalį jaunuolis ketina surengti ir pirmąją „Mitologinio Vilniaus“ ekskursiją, kurioje eko turistams bus pasiūlytas maršrutas po UNESCO paveldo objektus, Gintaro muziejaus aplankymas, gintaro ar žolelių arbatų gėrimas, kalvių darbų pristatymas ir kitos veiklos. Š. Mikelionis sako, kad pirmoji „Mitologinio Vilniaus“ ekskursija dar bus eksperimentinė, tačiau atšilus orams, pilną programą ketinama pasiūlyti visiems susidomėjusiems.
Valstybinis turizmo departamentas: į eko turizmo sąvoką siūlome žiūrėti plačiau
Valstybinio turizmo departamento rinkodaros skyriaus vedėja Lauryna Tarvydienė GRYNAS.lt teigė, kad ekologinio turizmo sąvoka yra labai siaura, todėl vargu, ar tiksliai ją įgyvendinant, ji galėtų pritraukti didesnius turistų srautus valstybės mastu.
„Nemanau, kad mums vertėtų taip griežtai laikytis ekologinio turizmo koncepcijos. Žiūrint į aplinkines šalis, netgi tas, kuriose ekologija ir žaliasis turizmas populiarėja, sąvoka yra platinama, vengiama ekologinio turizmo apibrėžimo, bandoma jį vadinti žaliuoju, darniu, lėtuoju turizmu, yra labai daug įvairių atmainų. Taip atsitiko dėl to, kad žodis ekologija įpareigoja naudoti sertifikatą, tai apsunkina procesą – procedūros tampa labai gremėzdiškos, brangina paslaugas ir t.t. Žmonės kaip ir norėtų gauti žalesnes, aplinkai, sveikatai draugiškesnes paslaugas, prekes ar maršrutus, bet griežtas reglamentavimas kai kuriuos gal netgi atgraso nuo potencialaus susidomėjimo tokia turizmo forma“, - aiškino L. Tarvydienė.
Ji pabrėžė, kad jeigu į eko turizmą bus žiūrima plačiau ir ne taip formaliai, tuomet jis galės apimti ir gamtinį turizmą, ir kaimo turizmą, ir saugomas teritorijas. „Viską, sudėję į paketą, turistui, kuris atvažiuoja ir šalies pamatyti, ir sveikatos pagerinti, ir su gamta nesusipykti, mes išlošime. Išsivystęs Vakarų pasaulis labai šitų dalykų ieško, o mes Lietuvoje jų vis dar turime, nes mūsų taip labai nepalietė industrializacija, kaip ji palietė Vakarų šalis. Esame išsaugoję daug natūralių, gamtinių resursų, turime gruntinius vandenis, kurie yra Lietuvos auksas. Šiuo požiūriu mūsų potencialas būtų daug didesnis“, - dėstė L. Tarvydienė.
Tiems, kurie vis dėlto nori ekologinio keliavimo su garantijomis, Lietuvoje veikia trys ekologinės produkcijos ir paslaugų ženklinimai. Ženklinamas ekologinis maistas, Mėlyna vėliava ženklinami švarūs paplūdimiai ir veikia „Žaliojo rakto“ programa. „Tie, kurie ieško paženklintų ir sertifikuotų ekologiškų produktų, irgi jų gali rasti. Tiesiog mums reikėtų juos labiau skatinti, kad atsirastų didesnė pasiūla“, - pabrėžė L. Tarvydienė.