Vis garsiau svarstoma, ar ateityje laisvieji stumbrai garsins pasaulyje Lietuvos girias, ar bus pasmerkti dekoratyviam gyvenimui aptvaruose už aukštų tvorų ir taip liudys kadaise turėtą laisvę bei šiandienę visišką priklausomybę nuo žmogaus.
Stumbrų istorija – tarp gyvenimo ir mirties
Pašilių stumbrynas Panevėžio rajone – vienintelė vieta Baltijos šalyse, kur galima iš arti pasigrožėti stumbrais. Tiesa, Lietuvoje šių gyvūnų kartkartėmis galima pamatyti ir už Pašilių stumbryno tvorų, laisvėje, tačiau tokie netikėti pasimatymai su jais gali suteikti daugiau adrenalino negu džiaugsmo.
Tai vis tie patys europiniai stumbrai (Bison bonasus), pagal mokslinę klasifikaciją priskiriami gyvūnų karalystės chordinių tipo žinduolių klasės porakanopių būrio atrajotojų pobūrio dykaragių šeimos jaučių pošeimio stumbrų ir bizonų genčiai. Skamba kaip kokios senos aristokratų giminės atstovo titulas. Geriau pagalvojus, taip ir yra – stumbrų gyvavimo istorija siekia senovę. Šiuo metu pasaulyje jų suskaičiuojama apie 4 tūkst.: apie 1,5 tūkst. gyvena aptvaruose, kiti – laisvėje. Lietuva pagal stumbrų populiacijos gausumą yra devinta šalis pasaulyje.
4 tūkst. – geras, stumbrams vilties ir ateities perspektyvų teikiantis skaičius, reiškiantis, kad šie senoviniai gyvūnai trumpesniam ar ilgesniam laikui ištrūko iš mirtino pavojaus gniaužtų. Europiniai stumbrai yra atkurtoji rūšis. Kadaise jie karaliavo visoje Pietų ir Vidurio Europoje iki Volgos upės ir Kaukazo kalnų (taip pat ir Lietuvoje), tačiau daugėjo gyventojų, jie užėmė stumbrų gyvenamas teritorijas ir beatodairiškai juos medžiojo. Taigi, stumbrai nyko, kol atsidūrė ties visiško išnykimo riba. Pirmiausia stumbrai išnyko Galijoje (VIII a.), Šiaurės Švedijoje (XI a.) ir Anglijoje (XII a.). Ardėnuose ir Vogėzuose išgyveno iki XV amžiaus.
Labiau pasisekė Rytų Europos stumbrams, ypač „rezidavusiems“ buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Čia jie teisiškai buvo Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių nuosavybė, buvo rengiamos medžioklės, kurių tradicijas ir ritualus drąsiai galima vadinti Jogailaičių korida. Senieji istoriniai šaltiniai liudija buvus didžiules baudas už neteisėtai sumedžiotus stumbrus. Pavyzdžiui, Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) už neteisėtai nukautą stumbrą įteisino mirties bausmę pakariant – ji buvo elegantiškai įvardyta „kaklo bausme“. Apie jos pritaikymą, laimei, liudijimų nerasta. Trečiajame Lietuvos Statute (1588) šios bausmės jau nėra, tačiau grėsė ne tik baudos, bet ir įkalinimas tvirtovėje. Bauda už stumbrą prilygo 20–30 stambių naminių galvijų vertei. Deja, stumbrų populiacija nenumaldomai nyko. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad Lietuvos teritorijoje paskutinis stumbras buvo nukautas 1854 metais.
Lenkijos stumbrų populiacija mirtiną smūgį patyrė Pirmojo pasaulinio karo metais, vokiečių kariuomenei okupavus šiaurinę Lenkijos dalį (su Belovežo giria). Dėl mėsos, kailio ir ragų tuomet buvo išžudyta apie 600 šių didingų gyvūnų. Po karo čia buvo likę tik devyni stumbrai. Mirties taškas stumbrų išgyvenimo istorijoje pasiektas tarpukariu – paskutinė stumbro patelė Belovežo girioje buvo nušauta 1919 m. (kai kur rašoma, kad 1921 m.). Kaukaze jų nebeliko 1927 metais. Tais metais (1927) Europoje nelaisvėje – zoologijos soduose, privačiose valdose – buvo laikomi 48 grynakraujai stumbrai, 42 priklausė lietuviškajai linijai. Paradoksas, bet būtent jie, belaisviai, buvo vienintelė galimybė atgimti laisviesiems stumbrams.
1923 m. Lenkijos iniciatyva Paryžiuje sušauktame I tarptautiniame gamtos apsaugos kongrese inicijuotas Tarptautinės stumbro išsaugojimo draugijos įsteigimas. 1929 m. Beloveže žengti pirmieji žingsniai mėginant atkurti stumbrų populiaciją.
Bandymas sugrįžti
Jau 1973 m. pirmieji penki stumbrai iš aptvarų buvo paleisti į Pašilių mišką. Dar po du stumbrus išleista 1975 ir 1976 metais. Taip Lietuvoje buvo pradėta formuoti laisvųjų stumbrų banda. Tokią trumpą stumbrų grąžinimo į Lietuvą chronologiją išdėsto Pašilių stumbrininkas Rytas Papšys: „Pradinis sumanymas buvo sudaryti kuo palankesnes sąlygas stumbrams gyventi ir veistis. Buvo manyta suformuoti 10–12 stumbrų bandų, apie 200 stumbrų, ir tolygiai paskirstyti juos po visą Lietuvą.“ R. Papšys beveik dvi dešimtis metų gyvena šalia stumbrų, pažįsta juos „asmeniškai“, ne tik žino jų vardus, bet ir yra perpratęs kiekvieno jų būdą, gali nuspėti jų įnorius, elgesį įprastose ir nestandartinėse situacijose.
Apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę
Neabejotina, kad visais laikais stumbras buvo svarbus medžioklės objektas. Stumbrų medžioklę lotynų kalba vaizdingai aprašė Renesanso epochos poetas Mikalojus Husovianas 1523 m. Krokuvoje išleistoje poemoje „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (Carmen de statura feritate ac venatione bisontis). Tai pirmas didesnis grožinės literatūros kūrinys apie istorinę Lietuvą. Tačiau jame neapsiribojama pasakojimu apie stumbrą, girias ir medžioklę – apžvelgiami ir kiti Lietuvos gyvenimo įvykiai, santykiai su gretimomis valstybėmis.
M. Husoviano apdainuota stumbrų medžioklė – ne pramoga, o sisteminės kovinės pratybos, jaunuomenės grūdinimo, karinio parengimo būdas. Ilgalaikėse medžioklėse buvo įgundama meistriškai naudotis ginklais, nebijoti pažvelgti mirtinam pavojui į akis, sudėtingose situacijose suvaldyti žirgą, prisitaikyti prie sunkumų, nepriteklių, gyvenimo lauko sąlygomis.
Stumbrų medžioklei daug dėmesio skyrė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Yra žinių, kad Trakuose jis turėjo žirgyną, kuriame laikė ir stumbrų.
1409 m. Belovežo girioje Jogailos įsakymu surengta didžiulė medžioklė, kurioje sumedžiota 40 stumbrų, o specialiai paruošta jų mėsa Žalgirio mūšyje buvo maitinama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė.
Deja, jau XV a. antroje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštuomenė ėmė medžioti ne dėl kilnių tikslų, o dėl pramogos. XVI a. antroje pusėje, taip pat XVII ir XVIII a. aukštuomenės ir karališkųjų medžioklių papročiai Abiejų Tautų Respublikoje mažai kuo besiskyrė nuo kitų Europos valstybių. Panašiai, tik su dar didesne pompastika XIX a. Belovežo girioje medžiojo Rusijos carai.
Ypač masyvūs, iki tonos sveriantys patinai. Stambiausių stumbrų kūno ilgis siekia iki 3,5 m, aukštis per keterą – iki 2 m., užpakalinės kūno dalies – iki 1,6 metro. Stumbro galva didelė, sunki, panarinta, kakta plati. Kailis tankus, šiurkštus, pilkšvai rusvos spalvos, kiek garbanotas. Ant galingo sprando auga trumpi karčiai, po snukiu karo ilga barzda. Dėl apžėlusios krūtinės ir galvos stumbras atrodo dar masyvesnis, o jo išvaizda – žiauri. Tik ragai, palyginti su visa kūno didybe, atrodo nedideli, taip ir yra – jie mažiausi iš visų bizonų genties atstovų.
Nors teigiama, kad jų visiškai pakanka neatsargiam, per arti prisiartinusiam medžiokliui į orą pakelti. Ypač jeigu žvėris sužeistas, įerzintas, įnirtingai puolamas. Šiaip jau pripažįstama, kad stumbras yra gana ramus, taikus žvėris, niekada pirmas nepuola žmogaus ar kitų gyvūnų. Taip esą dėl jo didumo ir jėgos: gamtoje jis neturi priešų ir konkurentų, jam nėra ko bijoti. Su viena išlyga – visais laikais mirtiną pavojų kėlė tik žmogus. Patelės kur kas mažesnės ir lengvesnės už patinus, tačiau tai nė kiek nesumenkina jų vaidmens kaimenės gyvenime.
Matriarchato teisė
Stumbrų kaimenėje vyrauja matriarchatas – bandai vadovauja vyriausia ir stipriausia patelė, visi kiti turi jai paklusti. Pašilių kaimenės vedlei šiuo metu yra 18 metų. Besąlygiškai laikomasi hierarchijos – pirmenybė visada teikiama stipriausiems. Tai ypač akivaizdu stebint, kaip stumbrai maitinasi: prie numestų šakniavaisių, šieno, grūdų be konkurencijos pirmi eina didieji ir be skrupulų nuveja vidutiniokus. Vidutiniokai taip pat elgiasi su už save mažesniais, šie – su pačiais mažiausiais. Jiems atitenka tai, kas liko nuo visų.
Paminėtina, kad aptvaruose stumbrai papildomai šeriami tik žiemą, kitu laiku išsimaitina patys: ėda žolę, renka giles, skabo medžių šakas. Laisvieji stumbrai savo racioną paįvairina ir ūkininkų užaugintomis gėrybėmis.
Suaugę patinai prie bandos laikosi tik per rują. Teoriškai ketverių–šešerių metų stumbrai jau gali poruotis, tačiau praktiškai to daryti jiems neleidžia senesni dominuojantys patinai. Patelės subręsta anksčiau, dažniausiai trečiais gyvenimo metais. Vaikučius įsčiose nešioja devynis mėnesius, dažniausiai atsiveda po vieną jauniklį, kuris gimęs sveria apie 25 kg ir yra panašus į rudą mažą juokingą veršiuką, visus metus besistiprinantį motinos pienu.
Stumbrės – geros ir rūpestingos mamos. Kai ateina laikas atsivesti jauniklį, stumbrė slepiasi tankmėje ir kaimenei pasirodo tik po geros savaitės, vedina jau šiek tiek sustiprėjusiu vaikeliu. Visus pirmus metus stumbriukai beveik nesitraukia nuo motinų. Jie turi išeiti gyvenimo pradžiamokslį, išmokti pažinti girią, susirasti maisto, perprasti gyvenimo kaimenėje taisykles. Tie mokslai ne visuomet lengvi.
R. Papšys pasakoja ne kartą stebėjęs, kaip mažyliai mokomi peršokti per upelį. Juokinga ir graudu. Mokomi ir kitų dalykų, pavyzdžiui, negulėti saulėkaitoje, kad neperkaistų, nesišlapinti į upelį, iš kurio banda geria. Neišmoktos pamokos gali skaudžiai atsirūgti, mat nors stumbriukus augina motinos, juos auklėja visa banda – neretai juos skaudžiai baudžia, apstumdo, grybšteli ragais. Kartais toks mokymas baigiasi tragiškai.
Rūpestingos ir rūsčios tetos stumbrės, nepakančios mažylių išdaigoms, nedrįsta auklėti tik vedlės mažylio. Vedlė moka parodyti, kad sugebės tai padaryti pati, todėl jos palikuonis auga neniukčiojamas, nestumdomas – šiek tiek palepintas ir privilegijuotas. Na, o patinai vaikų beveik neauklėja ir neaugina. Jų misija – kad tų jauniklių atsirastų. Tiesa, jie nenusišalina, kai kaimenei iškyla pavojus, tuomet drauge su visais suremia nugaras, atstato ragus ir kaip fronte stoja į kitą gynybos liniją, kuri priešams padaro įspūdį ir priverčia pasitraukti.
Ateitis: tarp laisvės ir aptvarų
Per 43 Pašilių stumbryno gyvavimo metus aptvaruose gimė 140, o laisvėje – apie 80 stumbrų. R. Papšys sutinka, kad aptvaruose stumbrams sočiau ir saugiau, tačiau jis įsitikinęs, kad stumbrai verti laisvės. Nors laisvėje stumbrams išgyventi gana sunku, jų laukia įvairūs išbandymai: stumbrai žūva keliuose, skęsta pelkėse, gaišta nuo ligų ir senatvės, yra labai jautrūs užterštai aplinkai, genetiškai modifikuotiems augalams ir visai žemės ūkyje naudojamai chemijai.
Neretai šie gyvūnai tampa brakonierių aukomis. Per pirmus trejus gyvenimo metus išgyvena tik pusė visų laisvėje gimusių stumbrų. Ir vis dėlto jie galėtų gyventi Lietuvoje, jeigu mes taip nuspręstume ir to labai norėtume. Žinoma, turėtume dėl to ko nors atsisakyti ir ką nors paaukoti. Tačiau nuomonių apie stumbrų laisvę ir ateitį Lietuvoje yra įvairių, o santykiai tarp stumbrų ir žmonių susiklostė gana prieštaringi. Atrodo, kad stumbrai prie žmonių priprato daug lengviau ir greičiau, negu žmonės – prie jų.
Pirmieji stumbrai Lietuvoje buvo sutikti su dideliu džiaugsmu ir entuziazmu. Laikraščiai mirgėjo nuo skambių antraščių, žmonės važiavo žiūrėti stumbrų kaip gyvo stebuklo ir įsivaizdavo, kad Lietuva taps stumbrų kraštu.
Šiandien entuziazmas išblėso, tiksliau – jo nebeliko. Džiaugsmu trykštančias laikraščių antraštes pakeitė kitos. Štai kelios jų: „Stumbrų sugrįžimas kelia gyventojų nerimą“, „Grėsmingai daugėja stumbrų“, „Stumbrai Lietuvoje – kaip karvės Indijoje“, „Ūkininkas siūlo stumbrus kastruoti“...
Vis dažniau girdėti balsų, kad laikas pradėti stumbrus po truputį medžioti. Vis dažniau jiems klijuojamos milžinišką žalą žemės ūkiui darančių kenkėjų etiketės. Svarstoma, kad stumbrynas įsteigtas netinkamoje vietoje, intensyvaus žemės ūkio regione. Kuriami planai, kaip būtų galima ištremti stumbrus kur nors į Dzūkijos ar Žemaitijos girias. Didžiausi stumbrų oponentai – Panevėžio ir Kėdainių rajonų medžiotojai ir ūkininkai, kuriems stumbrai iš tikrųjų kelia daugiausia galvos skausmo.
Pirmieji guodžiasi, kad nuo stumbrų kenčia miškas, nes jie skabo šakas, lupinėja medžių žieves ir pan., kenčia ir kiti žvėrys, kurių „neliečiamieji“ neprileidžia prie šėryklų, kol nepasisotina patys, o po jų esą ne kas ir telieka. Nuostoliai dideli, nes vienas medžiotojų klubas per žiemą į mišką išveža keliasdešimt tonų siloso, grūdų, cukrinių runkelių, morkų, bulvių ir kitokio pašaro, kurio didelę dalį pasiglemžia stumbrai. Ūkininkai niršta dėl išgulėtų ir išmindytų javų laukų, šakniavaisių, į kuriuos galiūnai įsisuka rudenį, ir rapsų, kuriuos atsikasa žiemą.
Ir medžiotojų, ir ūkininkų pyktis suprantamas, pretenzijos stumbrams pagrįstos, tačiau ar tikrai stumbrų medžioklė ir kastravimas yra išeitis? Jeigu pasiduotume pykčiui, šaudytume ir kastruotume visus gyvus sutvėrimus, kurie miške skabo šakeles, laupo žieves, įsisuka į ūkininkų laukus ar vištides, greitai mūsų miškai liktų negyvi ir nebylūs, gyventume sau vienų vieni – tikri gamtos valdovai, kaip dar nesenais laikais save titulavome.
Kita vertus, turėtume pripažinti, kad ir kaltinimai neretai yra perdėti. Kadangi stumbras yra Lietuvos raudonosios knygos gyvūnas, jo padarytus nuostolius atlygina valstybė, tad neatmestina, kad tiek ūkininkai, tiek medžiotojai suinteresuoti stumbrams tų nuostolių prirašyti kuo daugiau. Perdėta ir baimė dėl spartaus jų gausėjimo – stumbrų skaičius pastaraisiais metais Lietuvoje beveik nekinta.
Atlikti tyrimai parodė, kad stumbrų padaryti nuostoliai sudaro tik trečdalį visų žvėrių padarytų nuostolių. Kasmet iš valstybės biudžeto už stumbrų padarytą žalą išmokama per 200 tūkst. litų.
Dar viena žmonių ir stumbrų „nesusikalbėjimo“ priežastis – informacijos apie juos stoka. Žmonės per mažai žino apie šių žvėrių gyvenimą, elgesį, todėl jų bijo, priskiria jiems nebūtas nuodėmes.
Pašilių stumbryno veikla pastaraisiais metais nukreipta būtent šia linkme – sudarytos sąlygos lankytojams stebėti stumbrus, bendrauti su juos prižiūrinčiais žmonėmis, kuo plačiau skleisti informaciją ir mažinti priešišką nusiteikimą.
Ir vėl mylėtume stumbrus iš tolo
Žinoma, verta įsiklausyti blaivaus proto atstovų, primenančių, kad Lietuva šiandien nebe ta, kokia buvo prieš šimtus metų, kai jos giriose karaliavo stumbrai. Nebe tie laikai, ne tokie miškai. Atkurti tokią populiaciją, kokia buvo kadaise, – tikra utopija. Kad neverta šviežinti, gausinti laisvųjų stumbrų populiacijos, nes mažai Lietuvai tai esanti per didelė prabanga. Kad mums per akis tiek stumbrų, kiek jų turime šiandien ir, duok, Dieve, jėgų ir išminties susidoroti su jų keliamomis problemomis. O problemų – kaip šieno.
Tačiau ar beklausant nekils pagunda nueiti dar toliau? Tiesiog nieko nelaukti ir suvaryti laisvės paragavusius stumbrus atgal į aptvarus. Arba kaip kokius džinus uždaryti į stipraus alkoholinio gėrimo butelius. Stipriai užkimšti ir užklijuoti etiketes su įspūdingu istorinio gyvūno atvaizdu.
Neliktų stumbrų, neliktų problemų – ši taisyklė veikia ne tik žmonių likimus. Ir vėl mylėtume stumbrus iš tolo.