Invazinių rūšių problematika
Žinant, kad Lietuvoje gamtinėse sąlygose adaptavosi beveik 500 mums svetimų augalų rūšių, kad įvairiais keliais plito daug bestuburių gyvūnų rūšių, tenka konstatuoti – tik dalis jų būna invazinės, ekologiškai agresyvios. Tokio rezultato priežasčių reikėtų ieškoti sunkiai identifikuojamuose evoliuciniuose, fiziologiniuose ir kituose procesuose.
Sunku vertinti tai, ką atliko ir nuveikė pati gamta, nes kalbėdami apie invazines rūšis, paprastai minime tas, kurias tyčia ar atsitiktinai įvežė, įveisė ar įkurdino žmogus. Šios rūšys savo gebėjimu konkuruoti, stelbti vietines rūšis greitai tampa vyraujančiomis ir sukelia pačių didžiausių, ne tik finansine, bet ir metodine prasmėmis sunkiai išsprendžiamų problemų.
Viena tokių rūšių - kanadinė berniklė, pakankamai stambus ir pastebimas paukštis. Europoje įkurdinta žmogaus, panašiose į jos kilmės gamtinėse sąlygose berniklė beregint pritapo, adaptavosi ir nevaldoma ėmė gausėti, plisti į vis naujus regionus. Tiesa, daugeliu atvejų rūšiai plisti buvo patogu, nes žmonės, dar nenujaučiantys šio paukščio keliamos grėsmės, jų židinius kūrė vis tolyn į žemyno gilumą.
Kanadinių berniklių - net 12 porūšių
Kanadinė berniklė - Šiaurės Amerikos rūšis, paplitusi praktiškai visame kontinente. Sakydami „kanadinė berniklė“ ne visi žino, kad jų Naujajame pasaulyje gyvena bent 12 porūšių. Pati didžiausia – Branta canadensis maxima sveria iki 8 kilogramų ir pasižymi ypatingu galvos piešiniu. Kiti porūšiai smulkesni, kai kurių paukščiai sveria vos 2 – 3 kilogramus. Tai – žąsims artimas paukštis, biologija daug kuo panašus į kitas bernikles bei žąsis. Daugelyje savo natūralaus paplitimo vietų kanadinė berniklė gyvena sėsliai, kitur yra migruojanti.
Sunku pasakyti, kodėl šiai rūšiai teko pasirinkimas tapti Senojo pasaulio naujakure. Yra duomenų, kad į Britų salas jos buvo įvežtos dar 1650 meais. Gali būti, kad taip pat buvo bandyta įvežti ir kitas rūšis, tačiau iš jų tik kanadinė berniklė ir vėliau įkurdinta egiptinė (arba Nilo) žąsis „išlaikė” šį egzaminą ir beregint adaptavosi.
Taigi, kanadinė berniklė, įsitvirtinusi Britų salose, greitai ėmė plisti į žemyninę Europą. Daug kur tą daryti jai padėjo žmonės. Štai Švedijoje po 1930 metų entuziastai veisė ir gamton leido kanadines bernikles. Garsus gamtininkas, rašytojas ir kino filmų apie gamtą režisierius Bengt Bergas savo knygoje „Laukinės žąsies meilės istorija“ pasakoja apie savo dvare veistas pilkąsias žąsis, ten kalbama ir apie kanadines bernikles. Ir ne tik apie tai...
Siekiant padidinti medžiojamų paukščių įvairovę, berniklės buvo įkurdintos Švedijoje, Danijoje, Olandijoje, Belgijoje ir Vokietijoje. Kitur jos paplito pačios. Tą nesunku suprasti: dirbtinai sukurtos ir saugomos populiacijos augo labai sparčiai. Kanadinių berniklių niekas nemedžiojo, gamtoje priešų jos praktiškai neturėjo, todėl kasmet gausa padidėdavo bent 2 – 3 kartus. Jau prieš dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje perėjo ne mažiau kaip 30 000 porų kanadinių berniklių, Švedijoje – iki 10 000 porų, Norvegijoje, Suomijoje ir Vokietijoje – po 1 000 porų. 1991 m. Britanijoje gyveno apie 64 000 berniklių. Dabar šis skaičius turėtų viršyti 100 000.
Didžiausia bėda - porūšių maišymasis
Europoje šių berniklių yra tiek daug, kad kyla problemų išlikti kitoms rūšims, pavyzdžiui, pilkosioms žąsims. Daug kur Skandinavijos vandens telkiniuose jau neperi pilkosios žąsys, nes jas „ištūmė“ daug agresyvesnės kanadinės berniklės. Beje, berniklės ne tik išstumia žąsis iš potencialių veisimosi vietų, bet ir lengvai kryžminasi, pakenkdamos populiacijos kokybei. Vakarų Europoje tokie mišrūnai yra gana dažni. Kanadinės berniklės polinkis kryžmintis aprašytas jau minėtoje B. Bergo knygoje, dabar gamtoje ir augintojų voljeruose galima pamatyti kanadinių berniklių ir bent keleto žąsų rūšių hibridus.
Be jokios abejonės, voljeruose toks kryžminimas nelegalus ir baudžiamas Lietuvos Respublikos Laukinės gyvūnijos įstatymo numatyta tvarka. Gamtoje tokie paukščiai nesaugomi įstatymo ir iš esmės neturi būti toleruojami. Pvz., Olandijoje visi hibridai ar spalvinius nukrypimus turintys žąsiniai paukščiai gali būti medžiojami be nustatyto termino ir leidimų.
Ne mažiau klaidų padaryta įvežant kanadines bernikles iš Šiaurės Amerikos. Kadangi ten jų, kaip minėta, gyvena daugiau kaip 10 porūšių, besiskiriančių spalvomis ir ypač dydžiu, į Europą įvežus daugelio porūšių paukščių, ilgainiui gavosi vidurūšinis maišymasis. Šiandien Europoje gyvenanti „kanadinė berniklė“ iš tikro yra genetinis mišrūnas, kurio buvimas gamtoje nedaro garbės nė vienai valstybei. Ši „kanadinė berniklė“ yra savotiškas žmogaus eksperimentų rezultatas, kuris tikrai neatspindi gamtosaugos ir ypač – gamtosaugos mokslo lygio. Tiesa, dažnai kyla klausimas – kodėl to nėra Šiaurės Asmerikoje, kanadinės berniklės kilmės vietose? Kaip jau minėta, ten tokio maišymosi nebūna dėl aiškiai apibrėžtų paplitimo teritorijų, dėl gyvenimo būdo – kai kurie porūšiai gyvena sėsliai, kiti migruoja, tačiau skrenda ne poravimosi metu ir svetimo porūšio paplitimo vietose nepasilieka.
Lietuvoje kanadinės berniklės - sensacija
Apie 20 metų kanadinės berniklės stebimos Lietuvoje, užskrisdamos į pajūrį bei Kuršių marias. Kasmet būna dešimtys jų stebėjimų registracijų, kai kur paukščiai, matyt, atkeliavę iš vakarinėje Baltijos pakrantėje esančių perimviečių, mūsų krašte laikosi po keletą mėnesių. Kiekvienas jų stebėjimas sutinkamas kaip sensacija. Galima tikėtis, kad labai greitai bus užregistruoti jų sėkmingo perėjimo Lietuvoje atvejai.
Lietuvoje šią rūšį siūloma paskelbti invazine (panašiai kaip kanadinę audinę ar ondatrą). Beje, kitose šalyse šios berniklės medžiojamos. Kasmet Europoje sumedžiojama daugiau kaip 64 tūkstančiai kanadinių berniklių, bet tai jų plitimo nesustabdo.