Ši šilta ir drėgna vasara palanki veistis šliužams, sraigėms. Dažnas daržininkas jau tik stebi, kaip pastarieji entuziastingai baigia nugraužti įvairius augalus. Kova su jais sudėtinga: įrengti gaudykles, apjuosti augalus varinėmis juostomis-žiedais arba šliaužiančiuosius nuosekliai rinkti. Tačiau gamtoje yra gyvūnas, kuris tikrai neatsisako paskanauti šių daržų ir gėlynų savininkų priešų.
Tai – ežiai. Tik apsigyvena jie ne visur. O gal galima juos patiems apgyvendinti savo sodyboje ar net imtis ežininkystės verslo?
Apie tokias galimybes ir ežių gyvenimo bei fiziologijos ypatumus žiniomis bei asmeniniais stebėjimais pasidalijo Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas PALTANAVIČIUS.
„Ežiai gali gyventi bet kurioje sodyboje, bet prisivilioti juos į visai naują būtų sunku. Tai jautrūs gyvūnai ir jiems reikia ramios aplinkos, ypač aplink tą vietą, kurioje įsikuria. Jeigu sodyboje yra nedidelis serbentynas, šalia gyvatvorė, tai tikimybė, kad ežiukas norės čia gyventi, labai didelė. Tačiau jeigu namų valda aptverta aklinai, tvora aukštais betono pamatais ir ežiams nebus maždaug sprindžio aukščio landų keliauti ten, kur jie patys nusprendžia – pukšinčio kaimyno neturėsite.
Kitas ežių gyvenimui svarbus objektas – komposto krūva, kad būtų kur įsirausti, paieškoti maisto. Žodžiu, reikalinga nedidelė natūrali, ežiukui jauki ūkinė netvarka, nes idealiai sutvarkyta aplinka ežių netraukia. Bet užtenka atokesnėje vietoje užveisti avietyną ir jau galima tikėtis, kad šie gyvūnėliai nuspręs ten laikytis. Bet dar kartą pabrėžiu – betonu aptvertoje teritorijoje net specialiai suformuoti šabakštynai ežiukų neprivilios.
Žmonės tikrai gana dažnai teiraujasi: gal galima kur nors naktį ežių prisigaudyti ir paleisti savo sklype? Tikrai to daryti nepatarčiau.”
Pasak S. Paltanavičiaus, ežiai pagal biologinę prigimtį yra primityvūs archajiški gyvūnai. Jie tikrai neprisiriša prie žmogaus ar vietos ir nėra, žmogiškai šnekant, protingi. Pusiausvyrą tarp žmogaus veikiamos aplinkos ir ežio gyvenamosios vietos nustato būtent pats gyvūnas. Jis pasirenka ribą, kiek žmogaus buvimas šalia jam priimtinas.
Ežiukas – laukinis gyvūnas ir jo aplinka turi būti kuo artimesnė natūraliai. Jų primityvumas žavus tuo, kad jie visai nereaguoja į daugelį dalykų ir gali ramiai vaištinėti po sodą čia pat šurmuliuojant žmonėms. Kai kas jiems padeda maisto, tarkime, žalios mėsos gabalėlį, kurį ežys mielai suėda. Šie gyvūnai nesibaikština ir nėra dideli jautruoliai. Pavyzdžiui, gyvendamas Vilniuje, Karoliniškėse, kas vakarą matau, kaip iš po laiptelių į namo įėjimą išeina ežiukas ir nukeliauja savais takais. Tegul mano namas ir gyvenamojo rajono pakraštyje, bet visgi miestas su visu jo šurmuliu. Vadinasi, ežiukams žmogaus veikla nėra trukdantis dirgiklis, svarbiausia jam jaukios vietelės įsikurti, kuriose būtų nejudinamas.
„Jeigu sodyboje pasirodė ežys ir šeimininkas norėtų, kad šis gyvūnėlis joje gyventų, galima pasirūpinti ir nameliu jam. Namelis, žinoma, sąlyginis pavadinimas, – sako gamtininkas. – Iš tikrųjų reikėtų tinkamoje vietoje žemėje iškasti sprindžio gylio duobutę, svarbiausia, kad ji būtų sausa. Jos šonai sutvirtinami, į vidų galima įdėti sausos žolės, o viršus uždengiamas ir apkasamas žeme. Jeigu tokia slėptuvė įrengiama avietyne, ji bus labai patraukli ežiukui. Esu miške įrengęs tokių slėptuvių ir tikrai ežiukai jose apsigyveno, nes gamtoje tokių vietų jiems trūksta. O naujoje sodyboje tikrai nebus pakiužusių pamatų, todėl nameliu ežiui reikia pasirūpinti. Žinoti būtina ir tai, kad ežį galima stebėti, kaip minėjau, žmogaus kasdienė veikla jo netrikdo, bet „privačios teritorijos” – namelio apžiūrinėti ir tikrinti nereikėtų, nes po poros tikrinimų gyvūnas tikrai išeis ieškoti kitos, ramesnės, vietelės,” – sako gamtininkas.
Ar verta ežius vaišinti maistu, kurį gali pasiūlyti žmogus? Į tai S. Paltanavičius atsakė, kad šie gyvūnai minta tik gyvu gyvūniniu maistu. Jie ėda tuos, kuriuos sumedžioja: varles, sliekus, vabzdžius, moliuskus, sraiges, skruzdes, žiogus, drugius, šimtakojus. Ežiai, būdami ypač atsparūs, ėda net ir tuos, kurie daugeliui kitų gyvūnų ir paukščių yra nepriimtini dėl nuodingos limfos. Toks ežių pasirinkimas atsirado natūraliai ekologiškai, nes maisto jie ieško tik ant žemės. Jeigu žmogus ant ežio takelio palieka žalios mėsos gabalėlį, nieko blogo, tik ji būtinai turi būti šviežia. Kitų įvairiausių žmogaus maisto atliekų siūlyti nereikėtų. Pienas, kurį įsivaizduojame ežius labai mėgstant, jiems visai nereikalingas, nes jo ežiai paprasčiausiai neįsisavina. Geriau pasirūpinti, kad būtų telkinėlis švaraus vandens.
Visi žinome, kad žiemą ežiai įminga, tačiau jų žiemos miegas yra visai kitoks nei meškų ar barsukų. Pastarieji miega vadinamuoju netikru žiemos miegu, nes jų kūno temperatūra praktiškai nenukrinta, o ežiai miega „rimtai”. Jų kūno temperatūra nukrinta iki 5 OC, sulėtėja širdies veikla.
Jeigu sodyboje apsigyveno ežys ir norime, kad kitą pavasarį jis vėl čia gyventų, į komposto krūvą vertėtų krauti kuo daugiau sausos žolės, sugrėbtų lapų, apgalvoti, kaip tą krūvą išlaikyti kuo sausesnę. Ežių fiziologija pasižymi vienu unikaliu reiškiniu: jeigu žiemą ištinka kokia nors problema ar vidiniai parazitai kamuoja, ar guolį užpila vanduo, tai jie sugeba save staiga per porą valandų atšildyti, t.y. pabudinti. Kasmet sulaukiu skambučių, kai žmonės praneša žiemą miške radę vaikštinėjantį ežį ir parsivežę jį namo. Tokiais atvejais ežiukui duodamas įžadas juo rūpintis iki pavasario, nes kad gyvūnas pats greitai ras kitą tinkamą guolį – beveik nerealu, juk jie patenka į jiems visai nepažįstamą aplinką, žiemos ežiai iš viso nepažįsta.
Daugelyje Europos šalių yra ežių prieglaudos tokiems atvejams. Dažniausiai gelbėjimu užsiima pensininkai ir pats esu lankęsis vienoje tokioje prieglaudoje, kur moteris per žiemą saugo iki trisdešimties ežių. Tokių prieglaudų adresai visuomenei žinomi ir niekas nelaiku prabudusių gyvūnėlių negabena pas save namo.”
Pasak S. Paltanavičiaus, Kaune yra gyvūnų globėjų asociacija, į kurios globą kiekvieną žiemą taip pat vis patenka ežių. „Jeigu yra norinčiųjų ežiuką įkurdinti savo sodyboje, reikia tik pasidomėti ir, manau, kad pavasarį tokiam globotiniui galima pasiūlyti apsigyventi naujoje vietoje. Galbūt viskas klostysis palankiai ir atsiras ežiukų, tad galima būtų pasidalyti ir su norinčiais kaimynais.
Skeptiškai žiūrėčiau į ežių auginimo verslą ir kaip Aplinkos ministerijos atstovas remčiausi įstatymu, kuriuo mūsų šalyje iš gamtos imti sveikus gyvūnus su tikslu juos veisti draudžiama. Bet jau minėtos asociacijos globoje atsidūria nemažai tokių gyvūnėlių, kuriems, pavyzdžiui, amputuota kojytė ir patys gamtoje jie nebeišgyventų, tai iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gavus pažymą, kad ežiukas iš esmės sveikas, galima jį perimti tolesnei globai, kurią reikia įteisinti.
Ežių auginimo verslas – atvejis kol kas be precendento, kaip jį formuoti ir leisti, atsakyti negalėčiau. Aplinkos ministerija svarstytų tokį prašymą. Manau, kad svarbiausia būtų pirmuosius ežiukus įsigyti oficialiai, tačiau paversti ežių gyvenimą verslu – iš karto visa mano esybė priešinasi, manau, kad gamtos atžvilgiu tai truputį neetiška.”