Pusantros savaitės amžiaus
Irina pasakoja, kad ežiukus rado liepos 23 dieną, Klaipėdoje, Debreceno gatvėje, po daugiabučio, kuriame gyvena jos draugė, laiptais.
„Draugė pasakojo, kad prieš dieną kieme vaikai rado suaugusį ežį ir kažkur nusinešė. Ji prašė, kad paleistų, bet vaikai su ežiu dingo. Kai atvažiavau pas ją kitą dieną, pamatėm, kad prie namo laiptų vaikšto mažas mažas ežiukas. Mes puolėm prie jo ir pamatėm, kad yra dar keturi. Surinkome juos penkis ir pradėjom žiūrėti po laiptais. Ten buvo dar vienas – pats storiausias, kuris valgyti dar nelabai norėjo ir neišlindo. Aš su ežiukais niekada neturėjau reikalų, bet man šovė į galvą, kad reikia jiems duoti kačių maisto. Draugė turėjo katę, mes jiems atnešėm jos sauso maisto ir jie pradėjo jį graužti. Paskui tik pamačiau, kad ežiukai dantukų dar neturi. Bet jie buvo tiek alkani, kad galėjo bet ką suvalgyti“, – pasakoja Irina.
Irina ežiukus pasiėmė namo ir ėmė skambinti visoms iš eilės gyvūnų globos organizacijoms.
„Vieni pasakė, kad jie neišgyvens, nes yra per maži – dar turi maitintis mamos pienu. Skambinau į „Atgal į gamtą“ Viktorijai. Su ja anksčiau susirašinėjome dėl paukščiukų. Ji irgi augina tokius našlaičius. Ji pasakė, kad pirmiausia reikia juos pasverti. Mes pasvėrėme. Kiekvieno jų svoris buvo 60-70 gramų. Pagal svorį ji nustatė amžių ir pasakė, kad jiems turėtų būti pusantros savaitės.
Paaiškino, kad reikia maitinti konservais ir sausu pieno pakaitalu kačiukams, jokiu būdu ne karvės pienu – ežiukams jo negalima, jie netoleruoja laktozės. Aš viską nupirkau ir pradėjau juos maitinti. Patys negėrė, nes dar buvo maži – akys nebuvo dar atsimerkusios pilnai, todėl nusipirkau mažytį čiulptuką ir pradėjau kiekvieną taip maitinti. Man sakė, kad jų negalima permaitinti, todėl ribojau maistą – iš pradžių duodavau po 2 gramus, vėliau po 3 gramus. Maitinom juos 6 kartus per dieną“, – prisimena pašnekovė.
Anot jos, pirma diena praėjo gerai, tačiau antrąją dieną ežiukai ją rimtai išgąsdino.
„Aš juos radau nejudančius. Labai, labai išsigandau, paskambinau vėl „Atgal į gamtą“, man pasakė, kad jiems trūksta vandens, todėl reikia skubiai po oda suleisti skysčio. Pradėjau skambinti veterinarams. Radau vieną, kuris sutiko padėti. Kai jis pamatė tokius mažus ežiukus net nežinojo, kaip jiems tą skystį suleisti. Jie buvo tokie maži kamuoliukai. Galų gale suleidom ir jiems iškart pagerėjo: pradėjo ir valgyti, ir augti“, – kalba Irina.
Ežiukus jai teko gelbėti ir nuo erkių, kurių buvo visur – net tarp jų mažų pirštelių, ant akių ir ausų: „Mes su dukra jas traukėm. Ežiukai, aišku, susiriečia, reikėjo jėga paimti už keturių kojų ištempti ir specialiu pincetu erkėms traukti. Aišku, ežiukai ant mūsų supyko už tai.“
Moteris juos maitino ir kasdien svėrė, o spyglių kamuoliukai stiprėjo ir didėjo. „Jie tapo švarūs, gražūs, sveiki, pradėjo augti“, – tikina ji.
Vardus gavo pagal charakterį
Irina pasakoja, kad ežiukus reikėjo atskirti – kitaip nebuvo aišku, kuris pavalgė, o kuris ne, todėl moteris nusprendė juos pažymėti spalva ir duoti kiekvienam vardą.
„Turėjau skirtingų spalvų dažų ir pagalvojau, kad juos nudažius bus galima atskirti. Buvo vasara, aš paleidau juos savo sode ant žolės ir vienas ežiukas pabėgo, todėl mes jį pavadinom Bėgliu. Paskui išaiškėjo, kad tai buvo mergaitė, ją buvau nudažiusi raudonai, todėl davėm Vyšnios vardą. O tą ežiuką, kurį radom patį pirmą, kuris pats pirmas išėjo iš po laiptų ieškoti maisto, pavadinom Kolumbu. Nes jis buvo toks keliautojas. Jį pažymėjau mėlyna spalva. Kai atsinešiau ežiukus namo, vienas jų puolė mano šunį, o tas puolė atgal. Šita aršų ežiuką pavadinom Agresorium. Jis taip pat mėgsta pirmiausiai suvalgyti kito ežiuko maistą, o tada tik eiti prie savo. Jį nudažiau geltona spalva.
Dar vienas ežiukas pažymėtas žaliai – jį iš pradžių vadinom Žaliu, o po to pervadinom Ekologu. Ežiukas, kurį po laiptais radom paskutinį, buvo storiausias, jis visada gerai ir daug valgė, todėl gavo Storuliukės vardą. Ją nudažėm rudai. Kitą ežiuką, kuris visada kasdavo žemę pavadinom Kapstytoja (Kapuša) ir nudažėm smėlio spalva“, – apie ežiukų vardynas pasakoja jų globėja.
Pašnekovė sako, kad visi ežiukai buvo skirtingo būdo ir juos auginti buvo labai įdomu. Ji kasdien juos fotografavo, filmavo ir rašė dienoraštį.
„Vieną dieną aš juos paleidau ant žolytės ir jie pradėjo bėgti į visas puses, nespėjau jų sugaudyti. Ir vienas dingo. Labai išsigandau, nes žinojau, kad pats neišgyvens. Visur išieškojau, bet niekur neradau, todėl pradėjau ropinėti po visą sodą, krūmus, kol po poros valandų radau jį užsikasusį po šaknim. Visas buvo purvinas. Po to aš visą žolę nuravėjau, kad jie matytųsi, ir juos aptvėriau. Bet Kapuša išmoko lipti ta tvorele ir pabėgdavo, o vėliau grįždavo atgal, vėl užlipdavo ir miegodavo su šeima. Tada nusipirkau ir padariau didesnę tvorą“, – kalba moteris.
Irina ežiukus augino namie – dieną išnešdavo į lauką, o vakare parnešdavo į vidų, nes jiems reikėjo apie 35 laipsnių šilumos.
Moteris sako, kad abu jos šunys su ežiukais greitai susidraugavo ir netgi juos atskiria.
Atsinešdavo negyvų kurmių ir paukščių
Ežiukų globėja pasakoja, kad tam, kad gyvūnus būtų galima paleisti į laisvę, reikėjo, kad jie svertų pusę kilogramo.
„Jie turi užmigti žiemos miegu ir jiems reikia būti gerai pasimaitinusiems. Kadangi jie vis augo ir augo, buvo dar rugpjūtis, galvoju – dar juos pamaitinsiu. Nes kuo ežiukas didesnis ir storesnis, tuo geriau išgyvens žiemą. Kai miega, jų kūno temperatūra nukrenta iki 1,8 laipsnio, o širdis muša 2 kartus per minutę. Taip retai. Jeigu žiemą atšyla oras, o Klaipėdoje taip būna dažnai, ežiukas pabunda ir nori valgyti, o jeigu neranda – miršta. Todėl prieš žiemą jie turi būti labai stori. Maitinau toliau, padariau dar didesnį voljerą, išėjimą“, – prisimena moteris.
Ji sako net pradėjusi ežiukams duoti įvairių užduočių ir žaidimų – išmokė įlipti į katino draskyklę, padarė jiems kliūčių ruožą. „Jiems labai patiko ir buvo įdomu, nes jie jau buvo dideli ir smalsūs“, – tikina Irina.
Moteris pasakoja, kad ežiukus paleido lauke suleidusi jiems vaistų nuo erkių, kad šios daugiau prie jų nekibtų.
„Aš gyvenu prie miško. Iš kiemo yra išėjimas ežiukams, todėl tiesiog nuėmiau voljerą. Mačiau, kaip Storuliukė išėjo pirmą kartą į mišką naktį. Nes ežiai yra naktiniai gyvūnai. Ir mes kartu nuėjom. Taip jie išeidavo naktį, o dieną grįždavo miegoti. Aš jiems pastačiau namuką, galvojau gal jie ten norės žiemoti, bet jie pradėjo vis rečiau grįžti, arba vienas grįždavo, kuris nors kitas – ne“, – teigia pašnekovė.
Anot jos, ežiukai – tikri plėšrūnai. Vos paleisti pirmą dieną jai namo parnešė negyvą kurmį ir jį sudorojo. Taip pat ne sykį yra prie savo namuko parsitempę ir negyvų paukščių. „Labai mėgsta“, – sako Irina.
Greičiausiai jau miega
Paskutinis ežiukas, kuris pas Iriną apsilankė buvo Kolumbas. Moteris labai apsidžiaugė jį pamačiusi po 10-ies dienų išsiskyrimo.
„Aš jį paėmiau į namus, atsisėdau ant fotelio, daviau jam skanėstų, jis pavalgė ir tuoj pat užmigo prie manęs prisiglaudęs. Taip man jį gaila buvo žadinti. Jis taip ir miegojo pora valandų, o kai pabudo, išnešiau į lauką ir paleidau. Po dešimt dienų jis vėl atėjo, aš jam didelę erkę ištraukiau. Jie leidžiasi, kad juos paimčiau, žino mano kvapą. Jis vėl užmigo ir pabudo tik ryte. Tada aš jį vėl paleidau lauke“, – prisiminimais dalinasi Irina.
„Dabar jau jie nebeateina, turbūt jau užmigo žiemai“, – svarsto ji.
Irina prisimena, kad kai ežiukams buvo maždaug du mėnesiai, atsirado jų mama. Jos draugė pranešė, kad vaikai iš tiesų ją buvo paėmę, laikė namie ir vėl paleido prie laiptų.
„Mes nuvažiavome prie namo. Mama atrodė gerai pavalgiusi, visiškai rankinė, nenorėjo niekur eiti, todėl galvojam, kad ją tikrai augino namie. Aš ją paėmiau ir atvežiau pas ežiukus. Bet gyvūnų negalima taip paprastai suleisti, reikia palaikyti karantine. Aš ją atskyriau, bet jos vaikai galėjo vaikščioti aplink. Ir jie tapo labai pikti prie jos, pradėjo muštis, tapo agresyvūs. Todėl mamą išvežėm į kitą sodybą. Ji ten neliko, išėjo kažkur kitur gyventi. Savo miške nepaleidau, nes ežiam reikia didelės teritorijos, jiems nebūtų patogu jei visi čia pasiliktų“, – sako ežiukus išauginusi jų globėja.