Trenerius žudo tik nelaisvėje
Gigantiškas JAV vandens gyvūnijos parkas „SeaWorld“ būtų sumokėjęs daug, kad Gabrielos Cowperthwaite filmas nepasiektų didžiųjų ekranų.
Bendradarbių prisimenama, kaip itin pedantiška ir atsakinga moteris, D. Brancheau buvo mirtinai sukandžiota 5 tonų svorio patino, vardu Tilikumas.
Peržiūrėjus filmą „Juodžuvė“ (taip senieji žvejai vadino orkas) paaiškėja, kad Tilikumas, skaičiuojant nuo jo iškėlimo iš gimtųjų vandenų ir atgabenimo į pirmąjį vandens parką, sukramtė jau 3 žmones. Porą trenerių ir vieną prašalaitį, kurį vandens parko vadovai netruko apšaukti valkata, narkomanu, orkos baseine žuvusiu, žinoma, nuo hipertenzijos (per aukšto kraujo spaudimo, - red. past.), o ne nuo „žudiko-banginio“ dantų. Dantų žymės ant vargšelio kūno atsirado gerokai vėliau.
Tuo metu mokslininkai, neurologai ir gamtininkai vienbalsiai tikina, jog nelaisvėje orkos, priešingai nei rykliai, nė karto nėra užpuolusios nė vieno žmogaus. Užtat jos yra itin socialūs, tamprius šeimos-gaujos ryšius turintys gyvūnai, plaukiojantys ir medžiojantys drauge iki pat mirties.
„Pati kalta“
Neįtikėtina, tačiau nė vienas vandens parko treneris nebuvo girdėjęs, jog pas juos atvykęs Tilikumas jau nužudė vieną iš trenerių. Vėliau dar vieną jauną vaikiną Ispanijoje nužudė Tilikumo palikuonis. O kadangi šis patinas – tikras jūrų gyvūnijos parko „spermos bankas“, jo palikuoniai apskritai sudaro mažiausiai du trečdalius visų šios kompanijos turimų orkų.
Mano nuomone, tai praktiškai tas pats, kaip veisti ir aktyviai dauginti psichikos problemų turinčius ir agresyvius šunis.
Žuvus trenerei Dawn parko atstovai tvirtino, kad moteris pati kalta – susirišo per ilgą „arklio uodegėlę“, tai suerzino banginį ir šis ją griebė. Reikėjo pamąstyti ir susirišti kuodą.
To paties parko buvę treneriai purto galvą iš siaubo – kaip galima apkaltinti žuvusį žmogų, pasirodymo metu dariusį tai, ką šimtus kartų darė kiti treneriai?
Filme autorė kalbino gausybę buvusių parko „SeaWorld“ trenerių. Dauguma jų prisipažįsta buvę naivuoliai ir tikėję tuo, ką jiems sako vadovai. Tik stebėdami nuo mamų atskiriamus mažylius, nesavu balsu klykiančius banginius baseino kampe ir aršias patinų, neturinčių pakankamai savo erdvės, kovas jie suvokdavo, kad vargu, ar banginiams-žudikams patinka toks gyvenimas.
Orkos uždirba milijonus
Lygiai taip pat besišypsančios studentės, dirbančios parke „SeaWorld“, turistams dėsto, jog orkos parke gyvena maždaug 35-erius metus. O laisvėje – netgi mažiau. Iš tiesų vandenynų ir jūrų platybėse jos nardo nuo 60-ies iki 100 metų. Taigi, šių banginių gyvenimo ciklas primena žmogaus.
Dailymail.co.uk pranešė, jog parko „SeaWorld“ atstovai filmą išvadino „gėdingai nesąžiningu, moksliškai netiksliu, klaidinančiu“. Tuo metu jo kūrėja pabrėžia, jog niekas iš dabartinių „SeaWorld“ darbuotojų nesutiko duoti interviu net po gausybės prašymų.
Pranešama, jog filmas tapo netikėtu hitu, rugpjūčio pabaigoje jis išleistas DVD diske ir pardavinėjamas JAV bei Jungtinėje Karalystėje. Tą pačią dieną kaip ir Lietuvoje panašiu laiku filmą rodė ir televizija CNN.
Gal ši dokumentika bent kiek sumažins milijardinius parko „SeaWorld“ pelnus? Britų portalo dailymail.co.uk duomenimis, „Seaworld Entertainment“, valdanti iš viso 10 parkų visoje šalyje, per praėjusius metus patrigubino savo pelną ir uždirbo 77, 4 milijono dolerių (apie 193 su puse milijono litų).
Teismas uždraudė treneriams lipti į vandenį
Ar kas nors pasikeitė po trijų žmonių žūties? Na, JAV Darbo saugos ir sveikatos administracija (OSHA) laimėjo teismą prieš parką „SeaWorld“ ir davė nurodymą, jog nuo šiol trenerius ir orkas turi skirti sienelė. Daugiau jokių nardymų vandenyje. Parkas savo ruožtu padavė apeliaciją dėl tokio sprendimo.
Tiesą sakant, filme labiausiai pribloškia ne skaudžios netektys, trenerių artimųjų ašaros, tačiau faktas, jog „lenktapelekis“ Tilikumas vis dar ten – Orlando (Florida, JAV) jūrų gyvūnijos parke. Jis vis dar dalyvauja pasirodymuose, kur laimingi amerikiečiai atveda savo vaikus. Turbūt užmiršę, jog mažyliai gali ne tik būti aptaškyti vandeniu, tačiau ir išvysti, kaip medžioja betoninėje „vonioje“ visą gyvenimą praleidę žinduoliai.
Reikia tikėtis, kad šis filmas iš tiesų bent kiek supurtys amerikiečių smegenis. Juolab, kad šiek tiek pasitaupę jie turi galimybę mažu laiveliu išplaukti į atvirą vandenyną ir stebėti vandenį skrodžiančias orkas, retsykiais paleidžiančias į orą vandens fontaną.
Išėjusi iš kino salės lengviau atsidusau, kad tokių vandens parkų neturime Lietuvoje. Labai tikiuosi, kad ir neturėsim. O delfinai?
Jiems nepasisekė. Delfinai mažesni, turi mažiau dantų, todėl negali vieną gražią dieną išreikšti savo nepasitenkinimo, pašiurpindami kupiną salę žiūrovų.
O jei kalbant rimtai, nemanau, jog Lietuvoje jūros žinduoliai išnaudojami taip žiauriai, kaip už Atlanto. Belieka pasidžiaugti vis didėjančiu delfinariumo baseino plotu ir tikėtis, kad nors keliems smalsuoliams iš šimto magės pamatyti jūros žinduolį toje vietoje, kur jam ir priklauso būti.