Fotografas R. Anusauskas pasirengęs nustebinti Lietuvą

Lietuvos gamta yra labai graži ir įdomi, reikia daug laiko, kad ją pažintum, sako gamtos fotografas Ričardas Anusauskas, kuris ruošiasi išleisti jau ketvirtąjį savo fotografijų albumą. Jame nuguls gražiausi mūsų krašto gamtos vaizdai, rasime įdomias gyvūnų nuotraukas. GRYNAS.lt kalbasi su fotografu apie tai, kiek laiko reikėjo praleisti gamtoje, kol buvo sukaupta meniškų nuotraukų galerija, kas jam pačiam tykant kadrų įsiminė labiausiai.

Anot fotografo, svarbiausia jam buvo atskleisti Lietuvos, mūsų gimtosios šalies grožį, įamžinti retus, nykstančius gyvūnus.

„Tu gyveni šalyje, kur medžiai beria auksą, kur Bangpūtys žaidžia su vėjo blaškomais kalnais, smėlio kopomis. Tik Baltijos jūros paplūdimiuose gali pamatyti Gintarinę bangą. O dar jei einant kaimo keliuku virš kabančio mėnulio praskris žalvarnis, pajusi – dainuoja širdis, kai per Lietuvą eina. Ir Tu jau vaizdo pasakojimo galioje, kuri įpila į tavo dvasią ir gyvą širdį dar daugiau grožio. Ir tau daug lengviau nugalėti savo vidines užtvankas ir barjerus, nes tu nevienišas šiame grožio kelyje“, - rašome knygos įžangoje.

-Ar sunki gamtos fotografo duona?

-Žinoma, kad fotografuoti gamtą sunku. Pirmiausiai reikia kažkur atrasti objektą, reikia atitaikyti oro sąlygas, nes nuvažiavus į Neringą dažnai lyja ar sninga, tai tamsu būna, tai vėjas pučia ar pusto, objektyvo negali išsitraukti. Ilgą kelią nueini, kol surandi objektą, sugalvoji istoriją ar legendą, lauki tinkamų gamtos sąlygų. Taip gimsta kadras.

Kiekviena nuotrauka yra kaip poezija. Vėliau pradėjau iliustruoti nuotraukas Justino Marcinkevičiaus eilėraščiais, tiesiog pradėjau pagal jo tam tikras eiles ieškoti savo darbų ir išėjo unikalus derinys. Vėliau perskaičiau kelis žurnalistės Jurgitos Vilčinskienės eilėraščius ir pamačiau, kad ji puikiausiai rašo. Po to atėjo toks momentas, kai perskaičiau savo mamos Joanos Anusauskienės eilėraščius ir radau labai tinkamų kūrinių. Išėjo toks žaidimas: vienus eilėraščius pritaikiau savo nuotraukoms, o kai kurias nuotraukas pritaikiau eilėraščiams. Dabar atgis kiekvienas vaizdas, nes turiu filmuotą medžiagą to, ką dėjau į knygą. Kitas mano darbas bus dokumentinis filmas apie Lietuvos gamtą.

- Fotografavote ir egzotiškas šalis, ir Lietuvą. Kur buvo sudėtingiau?

- Mano filosofija buvo tokia, kad kol buvau jaunas, norėjau apkeliauti visą pasaulį ir teisingai elgiausi, nes su amžiumi būtų visi sunkiau keliauti po Amazonę ar Meksikos džiungles. Bet dabar netikėtai grįžau į Lietuvą. Šiaip ruošiausi vėliau tai padaryti. Pamačiau, kad jau turiu tiek medžiagos, kad į vieną albumą ji netelpa. Yra 200 puslapių ir gali įdėti tik 200 nuotraukų, o tokiu kiekiu Lietuvos grožio niekada neatskleisi, todėl labai sunku išsirinkti nuo ko pradėti: ar nuo Neringos, ar nuo Trakų, ar nuo Kernavės. Todėl aiškiai matau, kad laukia rimtas ciklas.

- Ar fotografavote labiau žvėris ir paukščius, ar gamtos vaizdus?

- Kiekviena nuotrauka yra gamtos paveikslas. Viskas pateikiama taip, kad net mažas paukštelis tampa dideliu gamtos paveikslu. Albume žmonės galės pamatyti visą žalvarnio istoriją: kaip jis gyvena laisvėje, peri, išsirita žalvarniukai, kaip jie pirmą kartą išskrenda iš lizdo. Pagal retumą tai yra paukštis numeris vienas.

Taip pat žiūrovai išvys lūšį, nufotografuotą laisvėje. Tai yra vienintelė situacija, kai man pavyko iš labai arti nufotografuoti lūšį. Prieš mėnesį į Lietuvą buvo atskridusi Baltoji pelėda, dvi dienas ji buvo, o po to pradingo, man pavyko gražiai ją nufotografuoti. Be to, yra labai gražių peizažų.

- Kiek užtruko vieno kadro įamžinimas?

- Yra skirtumas, jeigu ruoštum statistinį dokumentinį leidinį: aš turiu 1000 briedžių, 1000 bet kurios rūšies paukščių nuotraukų. Bet iš to tūkstančio yra viena nuotrauka, kuri dar turi ir meninę vertę. Kai bandai ieškoti to meno, kadrai kartais renkami ne iš vieno tūkstančio nuotraukų ir tai yra sunkiausias dalykas.

- Norint fotografuoti, matyt, reikia labai mylėti gamtą?

- Aš tikrai labai daug laiko praleidžiu gamtoje. Paskutinius metus aš kas trečią dieną gamtoje būnu. Mes dabar per visą Lietuvą esame prisistatę visokių slaptaviečių. Yra žinoma, iš kur fotografuoti, kada fotografuoti, kada kas peri, kada kas išskrenda iš lizdo.