Meškas mes „suvartojome“
A. Gaidamavičius sako, kad meškos Lietuvoje išnyko prieš šimtmetį: „Lietuva yra vienintelė viso regiono valstybė neturinti lokių. Latviai, estai, lenkai, baltarusiai turi. Žemaičiai neturi jau 150 metų, nors jų net herbe yra meška.“
Jis sako, kad meškas mes „suvartojome“. „Keptos meškos letenos buvo labai didelis delikatesas, skanėstas, ir jų kailis buvo vertingas, ir taukai. Jos buvo medžiojamos. Kadangi Lietuvoje miškai palyginti su aplinkinių šalių miškais maži, o tarpukariu miškingumas išvis buvo dvigubai mažesnis nei dabar, tai jos neturėjo ir kur gyventi“, – kalba pašnekovas.
Viena liko
A. Gaidamavičius sako, kad Labanoro girioje nuo praėjusių metų žiemos viena meška jau gyvena nuolat.
„Sprendžiant pagal pėdsakus, jai kokie 2–3 metai. Iš pradžių jos pėdsakai buvo rasti Januliškio kaime, jau pavasarį ją buvo nufilmavęs ūkininkas iš Molėtų. Neseniai man atsiuntė jos veiklos pėdsakų iš Labanoro girios. Tai reiškia, kad ji čia ir laikosi. Taigi galim sakyti, kad jau turim nuolat gyvenančią mešką. Tik tiek, kad ji dar labai jauna. Kad pasakytume, jog Lietuvoje jau tikrai meškos gyvena, turi būti užfiksuotas nors vienas veisimosi faktas“, – pasakoja gamtininkas.
Anot jo, 2009 metais Labanoro girioje buvo užfiksuota meška su dviem meškiukais, bet ji, ko gero, jau atėjo su jaunikliais. Jeigu Lietuvoje meška atsivestų jauniklių, tai būtų pirmas toks atvejis per 100 metų.
Reikia tam tikrų sąlygų
Kad meškos grįžtų į Lietuvą, reikia vieno svarbaus dalyko – ramybės, sako gamtininkas. Anot jo, Lietuvos miškai nėra dideli, juos gausiai lanko žmonės – kas grybauja, kas uogauja, kas eina pasivaikščioti, daug gyventojų vyksta automobiliais, tai meškoms trukdo įsikurti.
„Dėl to jos taip ir vaikšto. Pas mus pasimaitina, o veistis grįžta į Baltarusiją, – kalba A. Gaidamavičius. – Ten didesni miškai. Vienai meškai reikia net 300 000 hektarų teritorijos. Jos nesupranta tokių dalykų kaip valstybės sienos, jei nėra fizinės sienos, jos ir eina savo teritoriją. Jos tą pasienio regioną – ar tai būtų Biržų ar Labanoro giria – laiko savo teritorija, ją apeina ir grįžta atgal. Galima sakyti tai yra bendra Baltarusijos–Lietuvos populiacija.“
Anot jo, meškos Lietuvoje jaučiasi saugiau, nei kaimyninėje šalyje, nes čia jos griežtai saugomos: „Kadangi meškos pas mus griežtai saugomos, jos tikrai galėtų čia likti gyventi. Kaip, pavyzdžiui, atsitiko su lūšimis. Nuo 1979 metų jos yra nemedžiojamos, ilgą laiką populiacija negalėjo atsistatyti. Dabar gamtininkai stebi, kad lūšių kai kuriuose miškuose yra net gausiau nei vilkų.“
Reikia susitaikyti, kad meškos anksčiau ar vėliau Lietuvoje taps nuolatinėmis gyventojomis, sako pašnekovas.
„Gyventojams reikia daugiau domėtis apie meškas, kad tai nebūtų netikėtumas, nes iš baimės žmonės prisigalvoja nebūtų dalykų. Jaučia didelę grėsmę. Pavyzdžiui, Estijoje gyvena 500 lokių ir niekas į juos nekreipia dėmesio“, – sako jis.
Anot A. Gaidamavičiaus, gyvūnų elgesys keičiasi, jie prisitaiko prie pakitusių sąlygų, tą gali padaryti ir meškos: „Yra daug pavyzdžių, kai miško gyvūnai ateina ir apsigyvena miestuose. Pavyzdžiui, Vilniuje, manoma, gyvena 500 lapių. Tapo vos ne naminės. Gyvūnai prisitaiko gyventi netoli žmogaus.“
Būtų naudingos bioįvairovei
Gamtininkas teigia, kad meškos turėtų teigiamos įtakos mūsų bioįvairovei.
„Kiekvieno stambaus gyvūno buvimas miške turi pliusų. Pavyzdžiui, jeigu nebūtų vilkų, tai neegzistuotų ir Labanoro giria, nes vilkai gano kanopinius žvėris, kurie nuėda jaunąją miško kartą. Jeigu jų nebūtų, miškai neatsikurtų, nes niekas neužaugtų. Kokią įtaką turėtų meškos, pasakyti sunku, nes mes jų seniai neturime. Bet ekologai žino, kad visi stambūs plėšrūnai turi tik teigiamą įtaką biologinei įvairovei.
Apie lūšį žinome, kad kai ji sumedžioja stirną, suėda tik pačius skaniausius kumpius, o kitką palieka kitiems gyvūnams. Paskaičiuota, kad taip ji pamaitina dar 50 rūšių kitų gyvūnų“, – sako jis.
Meškos yra visaėdės – minta skruzdėmis, kitais vabzdžiais, uogomis, medžių lapais, bet gali ir medžioti. Kadangi žiemą maisto susirasti sunku, jos užmiega žiemos miegu.
Kaip elgtis sutikus
A. Gaidamavičiaus teigimu, į miškus dėl meškų tikrai nereikia bijoti eiti. Kaip ir visų laukinių gyvūnų atžvilgiu, svarbu laikytis pagarbaus atstumo: „Daug didesnė tikimybė, kad miške tave užpuls briedis, nei lūšis, vilkas ar meška.“
Gamtininkas tikina, kad meška visada stengtis nesutikti žmogaus. „Kaip ir Labanore gyvenanti meška. Per metus girioje apsilanko keli šimtai tūkstančių žmonių, bet per visą tą laiką, ji taip sugebėjo slapstytis, kad nei vienas žmogus jos gyvai nematė. Išskyrus tą ūkininką iš Molėtų. Bet tai buvo laukuose iš toliau. Pamatyti galima tik jos veiklos pėdsakus“, – kalba pašnekovas.
Paklaustas, ką vis dėlto reikėtų daryti, jeigu dėl kokios nors priežasties kontakto su meška išvengti nepavyktų, A. Gaidamavičius tikina – yra du keliai.
„Jei meška pagalvos, kad ją puola, ji gali gintis, teoriškai yra galimybė, kad gali užpulti. Žinau, kad Jungtinėse Amerikos valstijose, kur gyvena grizliai (tie patys lokiai, tik stambesnis porūšis), dalinama informacija, kaip elgtis sutikus agresyvią mešką. O ar ji agresyvi galima atpažinti iš to, kad ji atsistoja ant dviejų kojų. Kiekvienas gyvūnas prieš puldamas parodo, kad jis ketina tą daryti, žmogui reikia suprasti tuos ženklus. Pavyzdžiui, meška atsistoja ant dviejų kojų, briedis – pašiaušia keteros plaukus.
Jei meška agresyvi, tada yra du būdai. Vienas – stengtis pačiam tą mešką išgąsdinti. Reikia iškelti rankas aukštai ir rėkti kiek tik gali. Meškos yra pakankamai baikštūs gyvūnai. Arba jai tai nepadeda, galima kristi ant žemės ir prisidengti pačias jautriausias vietas, kur galėtų būti padaryti rimti žalojimai. Keliais užsidengti pilvą, o rankomis – kaklą. Ir gulėti susisukus ant žemės. Meška apuosčius supras, kad grėsmės nėra, ir pasišalins. Reikia laukti, kol ji nueis toli, nes jei per anksti atsikeli, ji gali grįžti. Bet pas mus tokios informacijos dažniausiai neprisireikia“, – pasakoja gamtininkas.
Jis sako, kad nei Estijoje, nei Rumunijoje, kur gyvena daug meškų, atvejų apie žmonių užpuolimus girdėti neteko.
„Meška neturi jokio intereso į žmogų, nes jis nėra jos maisto šaltinis“, – priduria jis.
