Stumbrų bandos siaubia ūkininkų laukus
Stumbrų perkėlimo į Dzūkiją projekto sumanytojas ir koordinatorius, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius Eimutis Gudelevičius sako, kad stumbrai yra tradiciniai mūsų miškų gyvūnai, kurie čia gyveno, bet buvo išnaikinti.
„Sovietmečiu aplinkosauga buvo susijusi su medžiokle, tai vežė ir bandė čia apgyvendinti daug įvairių gyvūnų. Taip atsirado nedidelė laisvėje gyvenanti stumbrų banda, kuri ilgą laiką beveik nesiplėtė. Manoma, kad atėjęs iš Baltarusijos, stumbras atnešė į ją šviežio kraujo ir populiacija sprogo – pradėjo sparčiai didėti“, – pasakojo E. Gudelevičius.
Pasak Dzūkijos nacionalinio parko vadovo, vietos gyventojams stumbrai ėmė trukdyti nuo pat jų atvežimo į Lietuvą.
„Stumbras – girios gyventojas. Tos girios buvo ne sodintos, o savaime susiformavę. Buvo brandžių medžių, jaunuolynų ir pievučių. O dabar, kai 7 tūkst. pušų į hektarą pasodiname, tai ten niekas kitas neauga“, – kalbėjo E. Gudelevičius.
Todėl stumbrai prisitaikė prie šiuolaikinės Lietuvos gamtinių sąlygų, laikėsi Vidurio Lietuvoje, tarp Kėdainių ir Panevėžio, kur daugiau derlingų laukų ir pašarų, o miškeliai visai nedideli. Dieną jie slepiasi miškeliuose, o naktimis išeina paėsti į ūkininkų laukus. Didėjant stumbrų bandoms, vis labiau jautėsi ir jų poveikis aplinkai. Iš viso susiformavo 3 bandos, 2020 m. Lietuvoje suskaičiuoti 282 stumbrai.
„Ūkininkai pradėjo juos vaikyti – sėda į traktorių ir nuveja iš savo lauko į kaimyno. Prasidėjo nepasitenkinimas, nuostolių skaičiavimai. Aplinkos ministerija turėjo atlyginti tuos nuostolius, kartais gal būdavo prirašoma ne tik stumbrų, bet ir kitų žvėrių padaryta žala. Galite įsivaizduoti, kas lieka iš pasėlių, kai per lauką praeina 160 stumbrų banda“, – sakė Dzūkijos nacionalinio parko direktorius.
Jo teigimu, ilgą laiką niekas tais stumbrais ypatingai nesidomėjo, jei kažkiek gyvūnų žūdavo, nesiaiškindavo priežasčių. Prieš 5-6 metus ūkininkai ėmė skųstis Aplinkos ministerijai ir Seimo aplinkos apsaugos komitetui, esą stumbrų daroma žala kasmet didėja. O kai žmonės skundžiasi, politikai privalo reaguoti. Tik tada buvo patvirtintas Stumbrų apsaugos planas.
Pasiūlė stumbryną kurti Stėgalių gamtiniame komplekse
„Seimo Aplinkos apsaugos komitetui tada vadovavo Algimantas Salamakinas, kuris ėmė rūpintis, kad tuos stumbrus kažkur reikia iškelti. O mes Dzūkijos nacionaliniame parke ir šiaip daug visokių aplinkosauginių projektų įgyvendinome. Turėjome Stėgalių gamtinį kompleksą tarp Marcinkonių ir Zervynų – drėgnesnę teritoriją tarp sausų Dzūkijos pušynų, kur auga eglės, beržai, drebulės. Buvo numelioruotas Stėgalių ežerėlis, kurio hidrologinį režimą atstatėme per norvegų finansuotą projektą. Ten yra didelė varliagyvių įvairovė: česnakės populiacija didžiausia nacionaliniame parke, raudonsnukės varlės ten gyvena“, – pasakojo E. Gudelevičius.
Stėgalių gamtinio komplekso pievos, kurias anksčiau šienaudavo gretimų kaimų gyventojai, buvo beužaugančios mišku. Gamtininkai stengėsi jas išsaugoti, nes tarpumiškių pievose susidaro didesnė biologinė įvairovė, negu vientisame miške.
„Tos pievos ūkininkams tuo metu nebuvo reikalingos – taip ir liko valstybės žeme. Kai sužinojome, kad Saugomų teritorijų tarnyba ieško vietos stumbrynui, iškart prisiminėme Stėgalius. Sakom, turime tokią teritoriją. Mąstėme, kad miškingame, retai apgyvendintame krašte, kur nėra didelių ūkių, o žmonės daržus sodina tik prie savo namų, stumbrai neturėtų padaryti didelių nuostolių.
Aišku, kažkokį poveikį aplinkai daro, bet jis neturėtų būti didelis“, – svarstė Dzūkijos nacionalinio parko direktorius.
Svarstyta galimybė stumbrus perkelti į Dzūkiją ir laikyti aptvaruose, bet gamtininkai nenorėjo dar vieno zoologijos sodo. E. Gudelevičius įsitikinęs, kad stumbrams reikia laisvės, o aptvare juos galima palaikyti tik laikinai, kol susiformuos nauja banda. Dzūkus konsultavo vienas iš stumbrų apsaugos plano rengėjų dr. Kęstutis Pėtelis, 25 metus stumbryne dirbęs Rytas Papšys, VDU Žemės ūkio akademijos Medžioklėtyros laboratorijos vadovas Artūras Kibiša.
„Kviečiausi juos ir išvaikščiojome tas teritorijas. Visi sakė, kad tinkamesnės vietos stumbrams Lietuvoje vargu ar pavyktų rasti. Be to, Stėgaliai yra arti prie Baltarusijos sienos. Važiavome į jų stumbrynus ir matėme, kaip jie laiko stumbrus. Vien Oziorų parke gyvena per 200 stumbrų. Buvome ir Lenkijoje, Belovežo girioje, kur stumbrų jau yra per 600, ir dėl to atsiranda nemažai problemų“, – sakė E. Gudelevičius.
Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus teigimu, stumbrai jau dabar ateina per Lietuvos-Baltarusijos sieną, neseniai jie užfiksuoti prie Lavyso ežero, tai galima sakyti, kad Pietų Lietuvoje ir be jokių perkėlimų formuojasi nauja stumbrų populiacija.
Gamtininkai nerimaudavo, kad Lietuvoje gyvenantys stumbrai dauginasi tarpusavyje, gimsta paliegę jaunikliai, kurie neišgyvena nė metų. Laisvas stumbrų judėjimas tarp Lietuvos, Baltarusijos, o gal ir Lenkijos tą problemą išspręstų.
„Natūralių priešų gamtoje stumbrai turi nedaug. Vilkai galėtų suėsti mažą stumbriuką, bet suaugusių stumbrų vengia. Gal tik meška įveiktų. Klausiau baltarusių stumbryne, ar jie turi meškų? Sako, neturime, tik tos, kur iš Lietuvos ateina. Taip jos ir vaikšto per sieną, o mes galvojam, kad tai yra atklydę iš Baltarusijos meškos“, – kalbėjo E. Gudelevičius.
Dzūkai tikisi darbo vietų
Kiekvienos kadencijos Seimo aplinkos apsaugos komiteto nariai ir Aplinkos ministerijos vadovai vis iš naujo važiavo į Dzūkiją pažiūrėti būsimo stumbryno vietos. Kildavo abejonių, ar stumbrai išgyvens Dzūkijos smėlynuose, bet pamačiusieji Stėgalius, pasak Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus, tokių klausimų jau neužduodavo.
E. Gudelevičius rodo per 5 milijonus eurų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų kainuosiančio stumbryno planą: bus trys skirtingo dydžio aptvarai. Viename karantinuosis tik atvežti iš Vidurio Lietuvos stumbrai, didesniame formuosis nauja banda, kurią paskui jau bus galima išleisti, o trečias aptvaras bus demonstracinis – turistai galės atvažiuoti stebėti girių galiūnų.
Projektas jau galėjo būti įgyvendintas, bet Sauliaus Skvernelio vyriausybės aplinkos ministras Kęstutis Mažeika 2020 m. vasarą sustabdė jį, kai netikėtai nugaišo keli Kėdainių rajone sugauti stumbrai. Šių metų pradžioje Simonas Gentvilas nusprendė Dzūkijos stumbryno kūrimą atnaujinti, o projektą įgyvendinantis Dzūkijos nacionalinis parkas iškart pradėjo aptvaro viešuosius pirkimus.
„Jau yra padarytas kelias, kuriuo naudosis ne tik važiuojantieji į stumbryną. Atsiras naujas lankytinas objektas ir darbo vietų rajono gyventojams. Kalbėjome su rajono vadovais, Marcinkonių ir Zervynų gyventojų bendruomenėmis. Didelės investicijos ateina – visi turime dirbti kartu. Tokie pasakymai, neva stumbrai išvartys grybautojų automobilius, dabar jau neatrodo rimti. Dabartinis Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta sakė asmeniškai stumbrų perkėlimui nepritariantis, bet projekto įgyvendinimui netrukdys“, – sakė E. Gudelevičius.
Dzūkijos stumbryne vienu metu galės būti laikomi 20-25 stumbrai. Susiformavusią bandą išleidus į laisvę, bus galima atvežti iš Vidurio Lietuvos kitus. Dzūkijos nacionalinio parko direktorius tikisi, kad aptvaro įrengimo darbus pavyks užbaigti dar šiais metais, o kitą žiemą stumbrynas jau galės priimti pirmuosius žvėris.
Gamtininkas netiki stumbrų perkėlimo sėkme
Gamtininkas ir rašytojas Henrikas Gudavičius sako, kad išėjęs į pensiją jau gali laisvai reikšti nuomonę šia tema. Pasikalbėti apie stumbrų vietą gamtoje jis pakvietė į Liškiavoje, Krūčiaus upelio pakrantėje ne vieną dešimtmetį kurtą retų ir vaistinių augalų laukymę. Pasak pašnekovo, tokias natūralias miško pievas su įspūdinga augalų įvairove, pavyzdžiui, Beloveže suformuodavo stumbrų bandos, tačiau ši yra žmogaus kūrinys.
„Nenoriu pyktis su Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, bet šito sumanymo sėkme netikiu“, – atviravo gamtininkas.
H. Gudavičius sakė sekantis diskusijas dėl stumbryno steigimo Dzūkijoje, bet ginčuose nedalyvaujantis.
„Man susidarė toks vaizdas, kad Dzūkijos nacionalinio parko direktorius negali prieštarauti tokiam sumanymui. Jeigu neprieštarauja Saugomų teritorijų tarnyba – niekur nedingsi. O tas projektas yra nuleistas, kaip ir apžvalgos bokštai. Lipu į tą bokštą Merkinėje ir girdisi Briuselio skambėjimas“, – kalbėjo H. Gudavičius.
Gamtininkas įsitikinęs, kad iš Aukštaitijos stumbrus iškelia, nes ten yra derlingos žemės ir aktyvesni ūkininkai, tikintis, kad dzūkai bus kantresni. Jis prisimena buvęs liudininku, kai šiuos žvėris iš Naujamiesčio stumbryno raiti jėgeriai atvarė į Šešuolių sengirę 1975-aisiais. Stumbrai jau kitą dieną išėjo iš šlapių miškų, pasklido po laukus, mito kopūstais ir runkeliais, o prie Kielių kaimo parduotuvės kaulydavo iš praeivių duonos.
„Esu buvęs stumbrynuose Rusijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse. O kai atsivežė į Lietuvą tuos stumbrus, tai prižiūrėtojams teko nuolat juos ganyti, kaip karvių bandą. Tik paleidžia iš akiračio, o jie jau ūkininko laukuose, nes nepratę miške maitintis. Stumbrams neįdomūs eglynai ir drebulynai, jiems reikia sausų ąžuolynų su stumbražolių pievelėmis. Ar kas abejoja, kiek užtruks, kol paleisti iš aptvaro Stėgaliuose į laisvę jie atsiras už 5 kilometrų esančiuose marcinkoniškių laukuose ir daržuose?“ – retoriškai klausė gamtininkas.