Atrodo, nieko naujo ir keisto neįvyko – tik žiema, o mums nauja ir neramu, ką daryti, jei keliu negali skrieti kaip vasarą, kaip nukasti takelį. Pasirodo, ir tai jau tampa, jei išsprendžiama, tai būtinai skausminga problema.
Ar žiema – problema? Ką jūs... Ant Kuršių marių šypsosi įraudusiais nuo vėjo veidais žvejai. Žiema yra laimės metas. Žiūri į juos ir negali nesutikti. Ar galima taip pat puikiai jaustis per kiemą nukasus taką, nuvalius po langais esantį šaligatvį, palesinus paukščius? Žinoma, visi žiemiški darbai teikia ne tik naudą, bet ir džiaugsmą.
Šios žiemos sugrįžimas jau mažiau stebinantis. Šaltukas ir šaltis, sniegas mažiausiai paveikė žvėris ir paukščius. Ypač žvėris – kol kas jiems visai paprasta susirasti maisto, pasiruošti guolius. Iki vasario galo žvėrių pasaulyje nebus didesnių švenčių – bus tikras gyvenimas.
O vasario gale vestuves skelbs lapės. Tiesa, jas ir dabar dažnai stebime laukuose, ypač besisukančias apie šiaudų ar šieno ritinius. Juose krebžda pelės ir pelėnai, todėl lapės čia randa sau maisto. Tik kaip jį pasiekti? Daug paprasčiau gaudyti po plonu ir puriu sniegu šmirinėjančius peliukus. Tą puikiai daro ir suopiai, o naktimis – pelėdos. Tačiau tai nesumažins graužikų skaičiaus, nes, esant aukštesnei temperatūrai, jie dauginasi net žiemą, ypač kai yra saugios priebėgos ir slėptuvės.
Sodus jau tikrina kiškiai. Jei nežinote, ar aprišote, apsaugojote savo vaismedžius, dar kartą pasitikrinkite, ar gerai jie aprišti, ar kiškiai nuo pusnies nepasieks žemiausių šakų. Atrodo, toks paprastas dalykas – aprišti, apsaugoti. Tačiau to nepadarius apgraužtus medelius pavasarį tenka šalinti ir sodinti iš naujo. Tiesa, kiškiams galima padėti apsispręsti – nugenėtas obelų, kriaušių šakas sukrauti už sodo tvoros, kur žvėreliai jas apgrauš, nubaltins, bet nesieks sodo medelių.
Diena sparčiai ilgėja, prie balto sniego švytėjimo kiekviena minutė yra labai pastebima. Dar tikrai nekalbame apie pavasarį, dar žiemos metas. Tačiau gamta mus veda pavasario link.