Tačiau su jaunų patinų grupe, kuriems eina antri, treti, ketvirti ar penkti metai, kitaip tariant, pirmaragiais, antraragiais, trečiaragiais ar ketvirtaragiais – susitikimą pavyko „susiorganizuoti“.
Pirmus ragus nešiojantys elniai, pora ir antraragių patinų nedidelių savo karūnų buvo nespėję numesti. Kitiems antraragiams ar trečiaragiams, kurie ragų atsikratė dar visai neseniai, ant kaktos šiuo metu pūpso tik maži gumbiukai. Vyresni, su ragais atsisveikinę prieš mėnesį, jau užsiaugino gerų dviejų sprindžių dydžio pantus.
Sutiktoje elnių grupėje ypač į akis krito didžiulis elnių dirglumas ir didelė įtampa tarp jos narių. Kada pagrindinė elnio statusą parodanti regalija – ragai – yra ant galvos, tuomet labai aiškintis tarpusavyje patinams ir nereikia. Kiekvienas iš pirmo žvilgsnio mato, kas čia svarbiausias, žino savo vietą grupėje ir laikosi nuo pranašesnio pagarbiu atstumu. Ne rujos metu elnių pasibadymas, pasistumdymas ragais yra daugiau kaip ritualas ar tiesiog mankšta, o stipresniojo patino pykčio proveržis prieš silpnesnį nėra jau toks dažnas. Stebėta grupė tarpusavyje kivirčijosi beveik visą laiką.
O kaipgi tenka įrodinėti, kad esi pranašesnis, jei galva plika ir ragų nebėra? Taigi kanopomis, dantimis ir – kas visai nebūdinga raguotiems patinams ir pasitaiko tik tarp patelių – spyriais priekinėmis kojomis stovint ant užpakalinių.
Dar labai stebino, kad šios elnių grupės vedlio pareigos buvo patikėtos jaunam nepatyrusiam pirmaragiui. Labiau sutrikusio žvėries dar neteko matyti: jis lakstė po lauką tai į vieną, tai į kitą pusę, tai grįždavo prie grupės, tai vėl lėkdavo šalin ir niekaip negalėjo apsispręsti, kuriuo taku ir kur vesti jam klusniai iš paskos einančius gerokai vyresnius patinus. Galiausiai tik po ilgų dvejonių elniai sugužėjo miškan. Bet tai buvo dar ne pabaiga.
Po kurio laiko tą pačią grupę užtikau kitame lauke toliau keliaujant į dienojimo vietą. Akyse vyko tikras cirkas: elniai tris kartus apsuko ratą aplink daugiau nei kilometro ilgio lauką, iš trijų pusių supamą miško, kol galų gale, tik iš keliolikto bandymo, ryžosi lįsti į mišką.
Buvo tiesiog neįtikėtina, kaip jiems užteko kantrybės sekti paskui tokį sutrikusį, nepasitikintį „vadą“, o ne spirti jį lauk ir vedlio pareigas perimti labiau patyrusiam elniui.
O kas šiuo metu vyksta gamtoje, galite išvysti geriausiose Lietuvos laukinės gamtos fotografų klubo NATUREPHOTO.LT savaitės nuotraukose.