Gamtos dienoraštis: išsipildė didžiausia gamtos fotografo svajonė

Gamtos fotografai dažniausiai mėgsta „medžioti“ pavieniui, kaip kad daro lūšys: ir sėlinti lengviau, ir nematomam išlikti paprasčiau, ir triukšmo mažiau, ir su niekuo derinti veiksmų nereikia, ir „grobiu" dalytis netenka. Tačiau kartkartėmis reikia ir krūvon susibėgti, įspūdžiais ir patirtimi pasidalyti, įvairius reikalus ir planus aptarti. O kur kitur pavasarį atbundant gamtai tai daryti, jei ne girioje? Svarbiausia, kad šio susitikimo metu buvo padaryta įspūdingų kadrų. Vienam fotografui pavyko nufotografuoti lūšį.

Ir kasmet vis kitoje, stengiantis susipažinti su ja, praplėsti savo akiratį, visiems kartu patirti atradimo ir pažinimo džiaugsmą ir, be abejo, kažką įdomaus nufotografuoti. O kaip atvykus į mišką nepabendrauti su jo šeimininkais miškininkais, nepasidalyti savo žiniomis, nepraplėsti akiračio?

Taigi, pastarasis savaitgalis ir buvo skirtas tokiam Lietuvos gamtos fotografų klubo susitikimui Šimonių girioje, nuoširdžiai globojant Anykščių miškų urėdijos miškininkams.

Kuo garsi Šimonių giria? Ir savo grožiu, ir nuostabiais išlakiais pušynais, ir girios viduriu kilpinėjančia Šventosios upe, žavinčia įspūdingomis atodangomis, ir daugybe skaidrių ramių girios ežerų ežerėlių, ir upėmis upeliais, ir pelkėmis bei raistais, ir turtingu gyvosios gamtos kompleksu.

Kadangi girioje vyrauja pušynai, ypatinga žvėrių ar paukščių gausa ji nepasižymi, kiekviename žingsnyje neužtiksi elnio ar šerno pėdsakų, zuikio ar stirnos, tačiau vilkų ir lūšių joje tikrai yra. Tikras gamtininkas nepraeis nei pro išsiskleidusią šilagėlę, nepatingės pasilenkti ties žydinčia vištapiene ar rūteniu, atkreips dėmesį į tankynėje šokinėjančią karetaitę, pavasarinę giesmę plyšaujantį strazdą giesmininką. Vis dėlto susitikimas su lūšimi ar vilku yra pats geidžiamiausias, o šioje girioje jis gana tikėtinas.

Užteko dienos, kad pasklidę po girią tikrieji gamtos pėdsekiai išsiaiškintų, kur dienoja žvėrys, kur klajoja vilkai ir lūšys, kur gyvena barsukai ir ūdros, kur lengviausia fotografuoti paukščius.

Vardindamas įprastų, gausiai ir visur sutinkamų paukščių ar žinduolių rūšių pavadinimus tikrai nieko nesudominčiau, tačiau sutikome bei nufotografavome ir tuos, ką išties verta paminėti. Lututė, kukutis, tetervinas – tikriausiai visi norėtumėte juos išvysti? O uralinė pelėda? Jau kuris laikas buvo tikimasi, kad ji įsikurs šioje girioje, ir štai – ji jau čia, galbūt net perinti ir galbūt nevienintelė pora.

Tačiau didžiausia sėkmė lydėjo Remigijų Diečkų: jam šmėstelėjo lūšis. Atkakliausi pėdsekiai gamtos fotografai jau kuris laikas lipo lūšiai ant kulnų – ne kartą matė, ne kartą girdėjo, tačiau nuotraukų vis neturėjo. Ir štai vienam iš mūsų pagaliau pasisekė. Pasigrožėkime gamtos fotografų išvykos į Šimonių girią metu padarytomis nuotraukomis.