Visada dilema viena: kurioje miško vietoje tą nuostabų rytą sutikti. Kad ir kaip puikiai žinai mišką, žvėrių elgesį – kur jie naktį praleidžia, į kur ir pro kur keliauja švintant dienoti į atkampias miško vietas, – tačiau visada tavęs laukia loterija: pasiseks arba nepasiseks. Gal žvėrys sulįs į mišką visai kitais takais nei tikiesi. Gal tai įvyks dar gerokai iki aušros, o gal naktį juos tiesiog kažkas pabaidė ir jų pėdos jau seniai ataušo. Tad kiekvieną rytą galvą kvaršina vienas klausimas: kur, į kurį miško pakraštį keliauti? Kur tikėti neeilinio susitikimo, gerų įspūdžių, malonumo stebint netrikdomų žvėrių elgesį ir jei pasiseks – gal net vieną kitą gerą nuotrauką padaryti.
Taigi rytas. Vos brėkšta ir aš jau pamiškėje. Tuščia. Ne, netuščia: ten toli palei griovį įžiūriu keletą besiganančių elnių. Pamažu pamažu jie artėja link miško. Iš kažkur nuo kaimo atbėga dar keli. Elniai toli, juda visai ne į tą pusę, kur tikėjausi, kur norėčiau. Prie jų taip lengvai neprisėlinsi, neprislinksi – akylūs, labai jautrūs, kils mažiausias įtarimas ir tiek juos tematysi.
Labiau prašvitus tolėliau, už elnių, pamatau besiganančius stumbrus. O! Čia jau vertas dėmesio objektas. Jie ne tokie pastabūs, prie jų ir prisėlinti nesudėtinga, ir reginys nekasdienis. Tačiau kaip prie jų prieiti, jei tarp mūsų elniai? Pasirodysiu, pabaidysiu elnius – dings ir stumbrai. Reikia laukti, kol elniai patys į mišką sugužės. Pamažu artėju prie jų, lūkuriuoju. O jie kaip tyčia niekur neskuba: spiečiasi pamiškėje, maitinasi, rungiasi ir nė nesiruošia į mišką. Tai trunka gal kokią valandą ir tik gerokai pakilus saulei elniai pamažu pamažu sulenda į mišką. O stumbrų jau seniai ir pėdos atšalę. Taip viskas eilinį sykį nesėkmingai ir baigiasi.
Na ką gi: elniai tai elniai. Maždaug žinau kur jie eina, pro kur trauks, pabandysiu dar kartelį juos pakibinti. Grįžtu prie automobilio, apvažiuoju ratą mišku ir vėl slenku iš kitos pusės prie miško pakraščio. Kaip ir tikėjausi, elniai susispietė kirtavietėje. Ilsisi, gulinėja, žvalgosi ir maitinasi. Jie visai čia pat, netoliese, tik kad brūzgynai prieš akis: nei pamatysi, nei nufotografuosi.
Kyla vėjas. Jis dabar man nedraugas, nes miške susidaro sūkuriai ir mano kvapas išdavikas tuoj pasieks elnius. Taip ir buvo. Elniai kažką pajuto ir ėmė traukti tolyn savo takais. Ką gi, ir aš traukiu link keliuko, per kurį jie pereis, dar kartelį susitiksim ir vėliau keliausim savais takais. Ant keliuko atsiduriu pirma jų. Po penkių ar dešimties minučių pasirodo ir elniai. Tik kad tolokai, nepataikiau nuspėti tako, kuriuo trauks, o ir saukė baisiai plieskia – gera nuotrauka nebesigaus.
Praeina šešetas – dar koks desėtkas kažkur užtruko. Greitai sumetu: gal man dar paėjėti link jų, bent jau likusius kaktomuša sutiksiu. Už kelių minučių aš jau ten. Grįžteliu per petį atgal – lūšis ant kelio ir į mane vėpso. Tik labai toli – gal kokie 300-400 metrų ir prieš saulę. Na rūpuže, būčiau link elnių neslinkęs, būtume dabar šalia viens kito... Keletas sekundžių ir lūšis nutipena į mišką. Tuo pat metu priešaky manęs kelią pereina likęs elnių būrelis...
Saulė jau aukštai, šviesa fotografavimui nebetinka. Eilinis nuostabus rytas su žvėrimis baigėsi. Liko keletas dokumentinių nuotraukų ir nepakartojami nuostabūs įspūdžiai.
O kas šiuo metu vyksta gamtoje, galite išvysti Lietuvos laukinės gamtos fotografų geriausiose savaitės nuotraukose.