Gamtos dienoraštis. Vištvanagio pusryčiai ir įnirtingos miško karalių kovos

Viduržiemis. Lyg ir priklausytų rašyti apie nuo vieno ant kito šono besivartantį barsuką, tačiau šios pasakos neseksiu. Nieks į jo urvą įlindęs nebuvo ir ką jis ten daro – nematė. Ne tokiomis permainingomis kaip ši, o žiemiškomis žiemomis sausio mėnesį visada galima rasti išlindusio išsituštint barsuko pėdsakų šalia jo urvų, tačiau šiomis dienomis aplankęs keletą barsukų urvų nieko panašaus nepastebėjau – vadinasi, nesivarto.

Šiandien pasigėrėkite miško karalių nuotraukomis. Kas tie karaliai? Karaliumi gali būti tik tas, kas nešioja karūną. Briedis? Briedžiai šiuo metu be karūnų. Stirnino karaliumi irgi nepavadinsi – ir jis šiuo metu kaip tik auginasi naują karūną. Danieliai? Atvežtinis, ne mūsų miškų žvėris, retame miške jį sutiksi ir veikiau iš išvaizdos princu jį gali vadinti. Kas lieka? Taurusis elnias. Dar iki pat kovo mėnesio pabaigos jų galvas puoš nuostabios karūnos. Kada jau kada, bet žiemą akylas, itin atsargus, atsakingai gamtoje besielgiantis ir puikiai žvėrių gyvenimą bei elgseną išmanantis stebėtojas tikrai turi galimybę jais pasigrožėti. Dar kartelį pakartosiu – itin atsargus ir atsakingai gamtoje besielgiantis.

Klausite – kodėl? Alkanas pilvas sutemomis gena žvėris ieškoti maisto laukuose, švintant jiems vieniems žinomais takais žvėrys grįžta į mišką, į ramias, saugias dienojimo vietas. Kaip tik tada, gerai pažįstant vietovę, išžvalgius aplinką ir yra įmanoma juos stebėti ar net iš gana arti fotografuoti. Sakysit, kas čia tokio: ėjau pamiške, mačiau keliaujančius žvėris, jie pastovėjo, pažiūrėjo ir nubėgo. Maža kas juos kasdien pabaido, kas čia tokio.

Taip, nieko tokio tikrai nėra ir žvėrys nuolat susitinka žmogų, nuolat jiems tenka sprukti, slėptis, gelbėti savo kailį net ir nuo tų, kurie jiems nieko blogo nelinki. Kol žvėrys skraidyti dar neišmoko, jiems nuolat tenka susidurti su pamiškėmis ar miškais besibastančiais žmonėmis, užeiti jų pėdsakus. Ir kas tada atsitinka? Tiesiog tuo taku kitą ar dar keletą dienų žvėrys nebekeliaus, ir, kad kaip atsargiai besielgtum, kurį laiką jų čia nepamatysi. Ar toks turėtų būti gamtos mylėtojo tikslas miške?

Daugeliui iš mūsų susitikimo su žvėrimis tikslas – parsinešti mėsos į namus, tačiau tikrojo gamtos stebėtojo tikslas visai kitas – po tokių susitikimų, po tokių kvapą gniaužiančių akimirkų, po paslaptingo žvėrių gyvenimo akimirkų fiksavimo pasitraukti žvėrims to visai neįtarus.

Ar daugeliui teko užtikti šviesiu metu pamiškėje susibūrusių, besiilsinčių tauriųjų elnių patinų – miško karalių – būrį? Ar teko stebėti, kaip jie elgiasi, ką veikia? Ar pavyko paslapčiomis prislinkti prie šių itin jautrių ir atsargių žvėrių šimto metrų atstumu? Ir galiausiai prisigrožėjus, prisifotografavus pasitraukti jiems nieko neįtarus?

O kas šiuo metu vyksta gamtoje, galite išvysti Lietuvos laukinės gamtos fotografų klubo NATUREPHOTO.LT geriausiose savaitės nuotraukose.