- Pirmiausia paprašysiu šiek tiek papasakoti apie save: ar fotografija tau yra tik pomėgis, ar profesinė veikla? Ar seniai fotografuoji?
- Fotografija susidomėjau gal prieš dešimt metų ar anksčiau, kai tik pradėjo rodytis pirmieji skaitmeniniai kompaktiški aparatai. Aš tokio savo neturėjau, bet vien pažaidus su draugų ar pažįstamų aparatais, to užteko, kad „užsikrėsčiau“. Kažkada vėliau pradėjau gilintis į fotoaparato rankinį valdymą – tai, manau, buvo tikroji pradžia. Profesionalia technika fotografuoju dar tik nepilnus dvejus metus.
- Ar gamtos fotografija yra tavo pagrindinis žanras?
Labiausiai patinka užsiimti tomis rūšimis, kurių nuotraukų yra mažiau ir nebūtinai tai yra reti paukščiai. Pvz., naminio žvirblio nuotraukų populiariausiose lietuviškose interneto galerijose yra daug mažiau nei jūrinio erelio. Taip pat mėgstu fotografuoti tas rūšis, kurias nufotografuoti yra sunku techniškai.
- Juodasis čiurlys – sunkiai nufotografuojamas, ypač greitas paukštis. Šiai rūšiai esu paskyręs daugiausia laiko.
- Kuo tau ypatinga gamtos fotografija?
Gamtoje negyvenu, tenka grįžti namo. Fotografija man leidžia iš ten kažką parsinešti, bet kartu nieko iš jos neišnešti.
- Kas fotografuojant tau yra sudėtingiausia?
- Fotografuojant skirtingus dalykus iškyla skirtingi sunkumai. Pvz., fotografuojant žvėris, kartais būna labai sunku prie jų priartėti ir išlikti nepastebėtam.
Fotografuojant smulkius ir greitus gyvūnus, sunkiausia yra išpildyti techninę kadro pusę.
- Ar turi foto svajonę?
- Pasvajoti galima, bet per daug į tai neįsijaučiu. Kažkada užsienio naujienų portalus apskriejo nuotraukos, kuriose buvo užfiksuotas sketsakalis, nešantis sumedžiotą čiurlį. Tuomet pamaniau, kaip būtų puiku užfiksuoti tokią medžioklės sceną, kur du greičiausi paukščiai skrietų raisto fone – tikra svajonė.
- Lietuvoje yra nemažai talentingų gamtos fotografų. Kaip sekasi konkuruoti ir išsiskirti iš kitų, sukurti kažką naujo?
Lietuvoje yra bent dvi populiariausios gamtos fotografų bendruomenės, kurios internete turi savo galerijas, bet aš nepriklausau nei vienai iš jų, todėl ir konkurencijos labai nejaučiu. Nesakau, kad tos bendruomenės kažkuo blogos, gal netrukus aš įstosiu į kažkurią jų ar net į abi, bet kol kas man užtenka auditorijos, kuri apsilanko mano Facebook profilyje.
- Ką iš Lietuvos ar užsienio gamtos fotografų laikai sau pavyzdžiu ir kodėl?
Eugenijus Kavaliauskas iš Lietuvos paukščių fotografų yra tas, kuris per daugelį metų ne tik pademonstravo šimtus pritrenkiančių kadrų, bet ir apskritai kažkada atrakino interneto vartus Lietuvos gamtos fotografams. Manau, kad jis tikrai reikšmingai prisidėjo prie ne vieno paukščių fotografo ruošimo ir auklėjimo, tiesiogiai ir ne tik.
- Ar kaip fotografas keli sau kokią nors misiją?
- Geros nuotraukos gali pritraukti daug žiūrovų. Pasinaudodamas proga šalia nuotraukos aš galiu pateikti ir kažkokią informaciją, į kurią mažai kas atkreiptų dėmesį, jei ji būtų be nuotraukos. Norėčiau tokiu būdu prisidėti prie teisingos ir gyvūnams palankios nuomonės formavimo visuomenėje, ypač toms rūšims, kurios yra labiausiai žmogaus užguitos. Jau kurį laiką truputį taikau tokią praktiką, bet mano auditorija dar nėra didelė…
- Kaip supranti etikos normas atitinkančią gamtos fotografiją?
Kiekvienas savaip supras etiką Gamtoje, bet jei jau pradedi galvoje braižyti kažkokias linijas, tai su etika, ko gero, nėra visai prastai. Egzistuoja ir tam tikros pačios gamtos fotografų bendruomenės priimtos normos, pvz., nefotografuoti paukščių lizduose.
- Sunkus klausimas… Tikiuosi, jog ji nesupyktų ir paklaustų to paties, ko dauguma klausia: kada ir per kur rodys?
- Manau, kad kovoti reikia su tais, kurie padaro gyvūnus invaziniais. Mangutas pats neatėjo, jis buvo atgabentas žmogaus siekiant, kad jis čia išplistų – taip ir atsitiko. Iš anksto buvo žinoma, ko tikėtis iš plėšraus žinduolio. Jis nedaro nieko daugiau nei bet kuris kitas čia gyvenantis gyvūnas – maitinasi, kad galėtų gyventi, o gyvena tam, kad veistųsi. Kodėl už tai turėtume jį bausti mirties bausme?
Apskritai sunku suprasti, kas ta invazinė rūšis. Juk visi, įskaitant žmogų, kažkuriuo metu išplito tam tikroje teritorijoje. Mano supratimu, žmogus neturi teisės nei naikinti, nei platinti laukinių gyvūnų. Vienintelis reguliavimas, kurį pateisinu – tai užkardymas rūšių išplitimui (ne žudant) dar ankstyvoje stadijoje, kaip kad dabar yra su meškėnais Lietuvoje arba su pilkosiomis voverėmis Europos didmiesčių parkuose, kur žmonių mylimas gyvūnėlis bet kada gali patraukti toliau parko ir tapti dideliu nusikaltėliu, kuris bus negailestingai persekiojamas ir žudomas.
- Kadangi tai interviu GAA „Baltijos vilko“ svetainei, noriu užduoti porą klausimų ir apie vilkus? Ar esi fotografavęs vilką?
- Ar vilkas tau atrodo įdomus kaip fotografijos objektas?
- Vilkas mūsų šalyje man yra įdomiausias foto objektas iš visų čia gyvenančių. Grįžtant prie klausimo apie foto svajonę galėčiau jį papildyti – gera laisvėje gyvenančio vilko nuotrauka – didelė svajonė. Mano pastebėjimu, retesnė nei vilkas lūšis yra dažniau fotografuojama. Abu yra labai sudėtingi foto objektai, bet vilkas sugeba išvengti žmogaus geriau nei bet kas kitas – tuo jis man įdomus iš fotografinės pusės.