Antarktida – ledu padengtas žemynas, bet nežymi jo dalis yra sausa kaip dykuma. McMurdo sausieji slėniai per metus gauna tik 10 mm kritulių, sniego forma. Slėniuose neauga jokie augalai ir šios vietos laikomos vienos sausiausių pasaulyje.
4,8 tūkst. kv. km ploto (arba 0,03 proc. viso žemyno ploto) slėniai labai skiriasi nuo likusios žemyno dalies. Itin mažus kritulių kiekius lemia aukšti kalnai esantys aplinkui: jie blokuoja praktiškai visus sniego debesis. Apie slėnį stūkso ir keli ledynai, bet jei koks ledo gabalas atskyla ir nugarma į slėnį – labai greitai pavirsta garais. Be kalnų, slėnių klimatą lemia ir katabatinis vėjas. Katabatinis vėjas atsiranda kalvų ar kalnų viršūnėse, virš ledynų atšalant orui (dėl išspinduliuojamos šilumos ar vertikalaus judėjimo). Atšalančio oro tankis didėja, ir jis ima „ristis“ žemyn. Leisdamasis jis gali pasiekti 320 km/h greitį, trindamasis į ledo gabalus jis sukelia stiprią stintį, dėl to ledas greita išgaruoja, nors pats vėjas yra santykinai šaltas ir slėniuose nesusidaro teigiama temperatūra.
McMurdo slėnius atrado Antarktidos tyrinėtojas Robertas Scottas dar 1903 m. Atradėjas manė, kad slėnis yra visiškai negyvenamas, nes atrodė tarsi dykuma. Savo užrašuose jis pažymėjo, kad tai „mirties slėnis“. Tačiau dabar tyrėjai atrado, kad sausuosiuose slėniuose gyvena daug ekstremofilų – organizmų, gyvenančių itin ekstremaliose aplinkose. Pirmieji radiniai: kerpės ir samanos, vėliau atrasta ir įvairių mikrobų bei mikroskopinio dydžio kirmėlių.
Mokslininkai mano, kad sausieji McMurdo slėniai labiausiai primena gamtos sąlygas Marse, tad gyvų organizmų atradimas čia, Žemėje, didina tikimybę atrasti gyvybę ir kaimyniniame Marse.