Gandrui šalčiai nesutrukdė grįžti namo

Ne­to­li AB „Ak­me­nės ce­men­tas“ te­ri­to­ri­jos įkel­tas gand­ra­liz­dis – jau ne­tuš­čias. Gand­ras, ne­pai­sy­da­mas šį pa­va­sa­rį il­gai trun­kan­čių šal­čių, pasirodė ko­vo 19-ąją. Tik vis ne­su­lau­kė pa­čios.

Pas­te­bė­jo šuo

Gand­ra­liz­dis – Nau­jo­sios Ak­me­nės mies­to Ei­bu­čių gat­vė­je. So­dy­bos šei­mi­nin­kei Ju­ze­fai And­riuš­kie­nei apie liz­de nu­tū­pu­sį gand­rą pra­ne­šė lo­da­mas šuo.

„Iš džiaugs­mo – kad vėl tu­ri kai­my­ną“, – sa­kė mo­te­ris, ro­dy­da­ma į vol­je­rą, ku­ria­me au­ga obe­lis, o prie jos pri­tvir­tin­tas rąs­tas su vir­šu­je įreng­tu gand­ra­liz­džiu.

Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tė mo­te­ris ir pa­ti pa­ten­kin­ta: „Gand­ras su­grį­žo, tai at­ro­do, kad taip pat – ir lai­mė“.

Citata

Se­no­liai gandrą lai­kė šven­tu, nes ti­kė­jo, kad jis ga­li paim­ti žmo­nių li­gas, nu­neš­ti į neį­žen­gia­mas pel­kes ir ten pa­lik­ti. Gal to­dėl ir šian­dien te­be­ti­ki­ma, kad gand­ras ne­ša lai­mę.

Vi­siems ži­no­mi spė­ji­mai apie atei­tį, kai pir­mą­kart pa­ma­tai gand­rą. Jei skren­dan­tį – vis­kas pui­kiai ir spar­čiai sek­sis. Dau­ge­lis no­rin­čių iš­te­kė­ti mer­gi­nų no­rė­da­vo pir­miau­sia pa­ma­ty­ti skren­dan­tį gand­rą, nes reiš­kė, kad jų šie­met lau­kia ves­tu­vės.

Skren­dan­tis paukš­tis šei­moms tu­rė­da­vo „at­neš­ti“ vai­kų.

Jei gand­ras pa­si­ro­do tu­pin­tis – lauk lė­tai be­si­klos­tan­čių me­tų.

Ta­čiau pir­mą­kart liz­de pa­ma­ty­tas paukš­tis pra­džiu­gi­no ak­me­niš­kę. „Jau­čiu, kad dar gy­ven­siu, ne­rei­kės šie­met iš­skris­ti“, – sa­kė J. And­riuš­kie­nė.

My­li­mas paukš­tis

So­dy­bos šei­mi­nin­kę nu­ste­bi­no, kad to­kį neįp­ras­tai šal­tą ir snie­guo­tą pa­va­sa­rį paukš­tis ne­pa­žei­dė tra­di­ci­jos – iš šil­tų­jų kraš­tų su­grį­žo gand­ri­nių, ku­rios mi­ni­mos ko­vo 25-ąją, lai­ko­tar­piu.

Anks­čiau ši die­na bū­da­vu­si šven­tė. Se­no­liai kel­da­vo puo­tą, kvies­da­vo­si kai­my­nų, ei­da­vo į sve­čius, mėg­džio­davo gand­rą. Šį paukš­tį lai­kė šven­tu, nes ti­kė­jo, kad jis ga­li paim­ti žmo­nių li­gas, nu­neš­ti į neį­žen­gia­mas pel­kes ir ten pa­lik­ti.

Gal to­dėl ir šian­dien te­be­ti­ki­ma, kad gand­ras ne­ša lai­mę. Jis iš­rink­tas Lie­tu­vos na­cio­na­li­niu paukš­čiu.

Lie­tu­vo­je vi­sa­da sten­gia­ma­si jiems pa­dė­ti. Ski­ria­ma lė­šų, kad nuo elekt­ros stul­pų bū­tų tin­ka­mai nu­kel­ti truk­dan­tys gand­ra­liz­džiai ir iš­kel­ti nau­ji.

Mai­tin­ti rei­kia

Tad ir J. And­riuš­kie­nė, vos pa­ma­čiu­si gand­rą, pa­sku­bė­jo mai­tin­ti – ant pie­ve­lės pri­mė­tė žu­ve­lių, net deš­ros. Ir kai­my­nai – to­kios pat šir­dies.

Ne­to­lie­se esan­čios so­dy­bos šei­mi­nin­kas pa­sa­ko­jo: „Ne­leng­va bu­vo pri­pra­tin­ti le­sio­ti. Priar­tė­jau prie žirk­liuo­jan­čio po dir­vą ir švys­te­lė­jau žu­ve­lę, o jam ran­kos mos­tas pa­si­ro­dė kaip bai­dy­mas – ir nu­plas­no­jo. Bet kitą kar­tą, ma­tyt, pa­ste­bė­jo žu­ve­lės bliz­ge­sį, at­sar­giai su­grį­žo, kap­te­lė­jo ir pra­ri­jo. Ir taip pa­ma­žėl įpra­to“.

Anot J. And­riuš­kie­nės, da­bar pa­šer­ti rei­kia, nes spar­nuo­tis po snie­gu ir le­du ne­su­si­ran­da mais­to.

„Kai at­gis gam­ta, ta­da ne­be­ma­ty­sim, kur jis var­li­nė­ja“, – sa­kė J. And­riuš­kie­nė.

Lau­kia pa­čios

Vi­sa­da pir­miau­sia par­si­ran­da gand­ras – kad su­tvir­tin­tų, pa­ruoš­tų gand­ra­liz­dį. Ta­da jau tin­ka priim­ti pa­čią. Įp­ras­ta bū­da­vo, kad ji pa­si­ro­dy­da­vo per sa­vai­tę, o šį­kart praė­jo de­šim­tis die­nų, o pačios dar ne­bu­vo.

„Mo­te­rys pro­tin­ges­nės, ne­len­da į šal­čius“, – šmaikš­tau­ja J. And­riuš­kie­nė.

Ji ne­drįs­ta teig­ti, kad su­grį­žo tas pa­ts gand­ras, kur ir per­nai šei­mi­nin­ka­vo, bet įsi­ti­ki­nu­si, – kad iš tos pa­čios šei­mos.

„Skai­čiau gam­ti­nin­kų pa­ste­bė­ji­mą: jei žū­va šei­mos gal­va, tai į gand­ra­liz­dį pir­miau­sia su­grįž­ta vy­riau­sia­sis iš vai­kų“, – pa­sa­ko­jo ak­me­niš­kė.

Vie­nin­te­lis gand­ra­liz­dis Ei­bu­čių gat­vė­je ne­bū­na tuš­čias nė vie­nais me­tais. Šei­ma išau­gi­na po 3-4 gand­riu­kus. Per pen­kio­li­ka me­tų tik vie­nas paukš­tu­kas iš­mes­tas lauk.

Kai jau­nie­ji spar­nuo­čiai su­stip­rė­ja, ta­da tė­vai su jais ne tik skrai­do, bet ir pa­vaikš­to ant že­mės. Gat­ve va­žiuo­jan­tys vai­ruo­to­jai su­sto­ja pa­si­gro­žė­ti neįp­ras­tu re­gi­niu – vo­re­le iš­si­ri­kia­vu­sių gand­rų.