„KARVĖS OLOS DUGNE ATSIVĖRĖ URVAS. Šiandieną mus, besilankančius Karajimiškio kraštovaizdžio draustinyje, nustebino naujas urvas Karvės olos dugne. Urvelis nedidelis – apie 0,3 metro skersmens ir 1 metro gylio, tačiau čia jo nesitikėjome, kadangi Karvės ola pastaruosius metus tūnojo rami.
Prašome lankytojų nuo laiptų nelipti į Karvės olos dugną – nežinia, kas vyksta po kojomis!“ – rašoma feisbuko puslapyje.
Karvės ola – karstinė smegduobė su ola, esanti Karajimiškio kaime, Biržų regioniniame parke. Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas geologinis gamtos paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu Karvės ola paskelbta dar 1964 m.
Daugiau apie olą
Karvės ola yra beveik apskrita, piltuviška karstinė smegduobė.
Speleologai mano, kad jai – apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis – apie 12,6 metrų, nurodoma internetinėje enciklopedijoje Wikipedia. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Olos sienose matosi viršutinio devono sistemos uolienos – dolomitas, gipsas, mergelis. 9 metrų gylio karstinės įgriuvos dugne yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir 1,5 metro gylio požeminis ežeriukas.
Viena ertmė eina į šiaurės rytus, dvi į pietryčius. Bendras praėjimų ilgis 46 metrai, aslos plotas 42 kvadratiniai metrai, tūris – 28 kubiniai metrai. Požeminio ežero vandens temperatūra 4,5 laipsnio. Ežere rasta devynspyglių ir trispyglių dyglių ir moliuskų, vienoje landoje rasta šikšnosparnių (ūsuotasis pelėausis, šiaurinis šikšnys ir rudasis ausylis) griaučių.
1973–1978 m. olą tyrė Kauno speleologai. 1978 m. akvalangininkai ištyrė povandeninę požeminio ežero dalį. Karvės ola dar aktyviai vystosi. Jos parametrai, urvų ilgis, smegduobės forma, kitos tuštumos keičiasi. Paskutiniaisiais metais oloje stipriai pakilo požeminio ežero vandens lygis, kuris užtvindė visas ertmes ir tunelius. Patekti į Karvės olos vidų tapo nebeįmanoma.
2007 m. Lietuvos speleologų klubas „Aenigma“ ir rusų narai – speleologai vykdė tyrimus apsemtose urvo dalyse. Buvo aptiktos dar nežinomos apsemtos požeminės ertmės.
Pavadinimo kilmė
Pasakojama, kad per vieną medžioklę Mantagailiškio dvarininko skalikas, besivydamas kiškį, skuodė taip arti Karvės olos kranto, jog paslydęs įsivertė į ją.
Šeimininkas, gailėdamas brangiai įsigyto šuns, už 25 rublius tuoj pat pasisamdė vieną raumeningą vyriškį jį gelbėti. Šis, surišęs kelias vadeles ir vienu galu persijuosęs, o kitą apsukęs apie medį, nusileido į gilią prarają, kur inkšdamas plūduriavo skalikas. Susirinko nemažai smalsuolių. Ilgokai palaukus, bet vis negirdint sutarto signalo, buvo nekantriai timptelėtos aukštyn vadelės ir ištrauktas … nebegyvas šuns gelbėtojas. Apsižiūrėta, kad be pėdsakų kiaurymėje jau dingęs ir numylėtasis skalikas.
Dar šnekama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje kažkada yra prasmegusi karvė, o prie uolos likęs tik grandinės galas (nuo šio įvykio, girdi, ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvos pavadinimas kildinamas). Be to, kalbama, jog į Karvės olą sumesdavo nugaišusias Mantagailiškio dvaro karves.