Poreikį migruoti paprastai lemia veisimosi vietų trūkumas greta žiemojimo slėptuvių. Šaltakraujų gyvūnų tarpe tikri čempionai yra drugiai monarchai, keliaujantys paskui karpažoles, ant kurių deda kiaušinėlius. Kol įveikia 3000 km atstumą, kelyje pasikeičia ne viena karta. Akmenės varlių pavasarinis žygis į seklias nerštavietes Akmenupio aukštupyje trumpesnis ir ne toks didingas, tačiau šiltomis dienomis pernelyg didelė populiacijos dalis žūdavo po automobilių ratais.
Parėmus Akmenės rajono savivaldybei, nuo 2011 m. Kamanų rezervato direkcija kasmet įrengia laikinus užtvarus ir padeda varliagyviams saugiai įveikti kelią.
Pirmieji metai: patelių vargai ir pavėluota sensacija
Varlių gaudyklių principas stebėtinai paprastas – plastikinis užtvaras nukreipia šokuojančius gyvūnus į žemėje įkastus kibirus, o iš jų tereikia reguliariai surinkti ir pergabenti į kitą kelio pusę. Itin šiltomis dienomis aktyviausi gyvūnai sugeba iššokti, apeina ar pralenda užtvarą, dėl to tenka gerai apžiūrėti ir sugaudyti abiejose pusėse.
Judriuose keliuose varlės su tokia našta sutraiškomos kur kas dažniau nei greiti pavieniai individai. Tuo tarpu gaudyklės geriausiai sulaiko šią gyvybingiausią populiacijos dalį. Kibiruose verda gyvenimas lyg naktiniuose klubuose – įkritęs be poros vienas iš balos nebeišlips. Čia galima pabendrauti su sliekais, kirstukais, tritonais ar apsikeisti partneriais, jei našta per sunki. Migracijos pabaigoje traukia pavieniai individai ir jaunoji karta. Per 16 dienų išgelbėta apie 1300 varlių, rekordinė diena – balandžio 13, kuomet kelionėn susiruošė daugiau nei pusė tūkstančio gyvūnų.
Varliagyvių gelbėjimo akcijos Lietuvoje – ne naujiena, tačiau sensacijų ištroškę televizijos tąkart patį įdomumą pramiegojo. Pabudę pareikalavo vėl įrengti užtvarą ir atkurti, kaip viskas vyksta. Galiausiai iš informacijos srauto teliko mintis apie patogų varlinų gyvenimą, kurią tuojau pat nusitvėrė šmaikštuoliai. Džiaugiuosi dviem dalykais: išgelbėtomis gyvybėmis ir teisingai suprasta metafora.
Antrieji metai: netikėti radiniai ir gandro vaišės
„Ar randi krupių?“ – netikėtą klausimą išgirdau rinkdama rytinį varliukų derlių. Apie rupūžes teiravosi pusamžis šviesaus veido vyriškis, dviračiu keliavęs iki artimiausio taško. Užpylus rupūžę degtine, būsiąs vaistas nuo visų ligų – ilgesingai prisiminė tėvų išmintį ir jaunystės patirtį. Kaip tik tą rytą į varlių gaudyklę įpuolė ypatingas gyvis – žaliomis ir baltomis dėmėmis išmarginta žalioji rupūžė. Ji laikoma reta, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, nors pamatyti galima kaip tik žmonių kaimynystėje – prie gyvenviečių ar sodų. Dažniau kartu su varlėmis traukia paprastosios rupūžės, keletą kartų aptikome paprastųjų tritonų, panašių į mažus krokodilus. Vieninteliai Lietuvos uodeguotieji varliagyviai vandenin nusikrausto tik veisimosi laikotarpiu.
Varlių tarpe būta išskirtinių keliauninkų: patelė, kuri sugebėjo iššokti iš gaudyklės su kroviniu bei ant poros užsiropštęs dar vienas varlinas. Užtikrintai įsitvėrę grobį, patinėliai kaunasi užpakalinėmis galūnėmis, iš paskutiniųjų stengdamiesi nuspirti konkurentą. Sunku įsivaizduoti, kaip dvigubu žiedu suspausta patelė gali nutempti tokį svorį iki nerštavietės.
Antraisiais metais migracija vyko dviem bangomis. Atšilimas paskutinėmis kovo dienomis buvo nutrauktas netikėtai iškritusio sniego. Iš viso pernešta 2200 gyvūnų, šilčiausią dieną – balandžio 12-ąją – kelią įveikė per 600 varlių. Saugiu atstumu nuo kelio paleistos varlės toliau keliauja pačios. Sumaištį sukėlė knibždančią balą aptikęs gandras – nuo tada maršrutą teko pailginti iki pat nerštaviečių, kur visas puskibiris vienu metu paleistų varlių greičiau randa kur pasislėpti.
Tretieji metai: neregėtas aktyvumas stebint smalsiam bebrui
Iki pat balandžio 15 d. gandrui vaišėmis nekvepia – alkanas jis ilgesingai dairosi po sniego ir ledo liežuviais išmargintus laukus, kur ankstesniais metais pietūs patys ordomis atžygiuodavo. Dabar gi nematyt nei varlių šlaunelių, nei sliekų uodegėlių. Įvertins, jog Afrikoje nėra taip blogai, kaip žmonės pasakoja. Velykinis sniegas šiemet su kieta pluta ir ne trumpalaikis.
Ilgiau nei kitais metais sulaikyti ledo ir įšalo, keliauninkai žygį pradeda balandžio 16 dieną. Išsiilgę šilumos, susiruošia visi vienu metu – poros, pavieniai individai ir jaunikliai, kurie paprastai aktyviausi būna baigiantis migracijai. Judėjimas išskirtinai aktyviai vyksta pirmąsias keturias paras orui staiga atšilus iki 13 – 20ºC. Įpusėjus ketvirtajai parai, neršto vietas sėkmingai pasiekė per 2000 varlių.
Šilčiausią dieną, privertusią išsinerti iš kailinių, keliauninkai pasižymi neregėtu aktyvumu – stiprūs pavieniai varlinai vienu šuoliu įveikia 40 cm aukščio kliūtį, kiti, saugiai nešami per kelią, šokinėdami atvožia dangtį – laisvės ir dauginimosi troškimas tiesiog begalinis. Tie, kurie spėjo nutverti patelę, gieda meilės giesmes, kad net kibiras trata. Šiais metais rekordiškai daug varlių traukia lietingą naktį – balandžio 19-osios rytą iš gaudyklių išimta 850 individų. Savaitgalį atvėsus orams, traukiančių gyvūnų srautai tuojau pat sumažėjo iki 30 – 70 per dieną, tačiau ateinančią savaitę judėjimas dar neturėtų nutrūkti.
Kaip ir kasmet varlių gaudynės pritraukia smalsuolių. Neskaitant žmonių, šiltą pavakarį tais įvykiais susidomi storauodegis bebras. Nepaisydamas čia pat lekiančių mašinų, jis apsižiūri upeliuko pakrantes, varlių gaudykles, tik norimo maisto ten nėra. Pasirėmęs ant užtvaro, svarsto galimybę traukti į kitą pusę, bet saugumo jausmas stipresnis, tad vėl pūkšteli atgal į kliokiantį upeliuką ir nusiiria pasroviui. Toje vietoje, kur varliukai ropščiasi į statų krantą, porą dienų kantriai budi lydeka. Tik nepanašu, kad jai rūpėtų lengvas grobis. Pavasarį ji kaip ir daugelis gyvių pradeda naują gyvybės ratą.
Kai Vytautas Ruškys, ruošdamas fotoreportažą „Šiaulių kraštui“, dar kartą apsilankė varlių migracijos ruože, užtvaras pilnai atliko savo funkciją. Diena buvo vėsi ir vėjuota, gaudyklėse šokinėjo keli neužaugę varliukai. Pavojų kupinas gyvenimas ir didžioji kelionė jiems dar prieš akis, tačiau vienas ilgas šuolis per kelią dengtame kibire užtikrina didesnes galimybes nei turėjo pirmtakai.