Vasarą mažieji margieji geniai mėgsta kopinėti medžių lapais ir nuo apatinių jų pusių rankioti vikšrus. Dažnai jie leidžiasi į dilgėlyną, kitų stambesnių žolinių augalų sąžalyną ir vabzdžių ieško kopinėdami plonais stiebeliais.
Štai genys pievoje surado pievinių skruzdėlių lizdą, snapu iškasė duobutęs ir ilgu lipniu liežuviu graibo skruzdėlių perus ir pačias skruzdėles. Kitur jis keistai šokuoja (genio kojos nepritaikytos vaikščioti žeme) ir nuo takelio renka nukritusius vabzdžius ir sėklas ar, aptikęs tarp krūmų atvirą vietelę, kapsto snapu spyglius ir tvarsto skruzdėles.
Vasaros pradžioje kai kurie didieji margieji geniai (taip daro ne visi iš jų giminės, o tik pavieniai individai) plėšė žvirblinių paukščių lizdus ir lesė jų kiaušinius bei mažus jauniklius. Dabar maistas tapo kitoks – daug švelnesnis. Taip truks dar beveik mėnesį, o po to geniai vėl pereis prie sunkaus darbo – iki vėlyvo pavasario snapais trupins medieną ir aižys kankorėžius.