Geologai pristatė savo išvadas dėl Lietuvos požeminio geriamo vandens kokybės

Lietuvos geologijos tarnybos atliekamas aplinkos monitoringas – pagrindinė priemonė, leidžianti įvertinti vandenų būklės pokyčius. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad požeminio vandens ištekliai yra gausūs ir kokybiški, o kol kas eksploatuojama tik nedidelė jų dalis.

Lietuvoje – 20 gėlo vandens baseinų

Lietuvos klimatinės ir geologinės-hidrogeologinės sąlygos yra palankios gėlo požeminio vandens išteklių formavimuisi. Gėlas požeminis vanduo kaupiasi daugiasluoksnėje nuosėdinėje storymėje, sudarytoje iš įvairios sudėties ir nevienodo laidumo sluoksnių. Požeminio vandens ištekliams valdyti Lietuvoje išskirta 20 požeminio vandens baseinų.

Daugelio požeminio vandens baseinų (15) kiekybinė ir cheminė būklė yra gera, juose vykdomas priežiūros monitoringas. Penki požeminio vandens baseinai buvo įvertinti kaip rizikos, nes šių vandenviečių požeminiame vandenyje dėl gamtinių priežasčių chloridų ir sulfatų koncentracija viršija geriamojo vandens standartų reikalavimus. Šiuose baseinuose nuo 2013 metų pradėtas vykdyti probleminių kokybės rodiklių monitoringas.

2010–2012 metais Lietuvoje buvo išgaunama ~380 tūkst. kub. m per dieną gėlo vandens iš 1 794 registruotų vandenviečių. Požeminio vandens kiekis, kurį galima paimti iš vandeningųjų sluoksnių nenusekinant išteklių ir nepakenkiant paviršinėms ekosistemoms, yra vadinamas turimais ištekliais.

Daugiausia požeminio vandens – rytinėje šalies dalyje

Požeminio vandens ištekliai Lietuvoje pasiskirstę netolygiai – daugiausiai požeminio vandens yra rytinėje ir pietrytinėje šalies dalyje, taip pat prie Neries ir Nemuno slėnių. Mažiausiai – Vidurio Lietuvoje.

Palyginus išgaunamo vandens kiekį su turimais ištekliais matoma, kad šiuo metu daugumoje požeminio vandens baseinų išgaunama tik nedidelė jų dalis. Sumažėjus požeminio vandens eksploatavimui ir esant pakankamai dideliems vandens ištekliams, neigiamas požeminio vandens eksploatavimo poveikis regioniniu mastu nepasireiškia.

Apsaugos juostos – vandens kokybei užtikrinti

Regionuose 2013 m. azoto junginių koncentracija neviršijo geriamojo vandens standartų reikalavimų. Tik lokaliose vietose – dažniausiai urbanizuotose teritorijose – nitratų koncentracija priartėja prie didžiausios leistinos koncentracijos, kuri yra 50 mg/l, o amonio koncentracija siekia ~2,4 mg/l ir keletą kartų viršijo didžiausią leistiną.

Saugant vandenvietės išteklius yra nustatomos apsaugos juostos, kuriose ribojama ūkinė veikla. Lietuvos Geologijos tarnybos Žemės gelmių registre 2013 metais buvo registruotos 1 776 veikiančios geriamojo gėlo vandens vandenvietės, iš kurių sanitarinės apsaugos juostos pagal galiojančią tvarką hidrogeologiškai įvertintos 885 vandenvietėms. Likusiose vandenvietėse vis dar taikoma tik griežto režimo zonos apsauga.

Vandens kokybę dažnai lemia gamtinės sąlygos

Požeminio vandens baseinų, naudojamų geriamajam vandeniui tiekti, cheminė būklė, vertinant pagal 2010–2013 metų valstybinio ir vandenviečių monitoringo rezultatus, yra gera. Daugeliu atvejų vandens kokybę, kuri neatitinka geriamojo vandens reikalavimų, lemia gamtinės sąlygos. Turimi monitoringo duomenys iš didžiųjų vandenviečių, kai jos buvo eksploatuojamos maksimaliu debitu, rodo, kad požeminio vandens eksploatavimas gali turėti įtakos sulfatų ir chloridų koncentracijai didėti.

Fluoridų ir amonio jonų koncentracija tiesiogiai nuo eksploatacijos nepriklauso.
Sudėtingiausia situacija Joniškio požeminio vandens baseine. Net 84 proc. vandenviečių sulfatų koncentracija yra didesnė nei 250 mg/l, be to, matoma sulfatų didėjimo tendencija. Susieti sulfatų koncentracijos augimą su požeminio vandens eksploatavimu duomenų nepakanka.

Viršutinio devono Stipinų požeminio vandens baseinuose sulfatų koncentracija išlieka stabili.
Suvalkijos baseine eksploatuojami kreidos vandeningieji sluoksniai. Juose gėlą požeminį vandenį  prastina chloridų jonų koncentracijos, jos apima 76 proc. vandenviečių. Šiuo metu požeminio vandens baseine matoma chloridų koncentracijos mažėjimo tendencija.