Invaziniai augalai yra itin kenksmingi ir juos būtina naikinti. Tačiau ne visi žino, kurie Lietuvos augalai kelia realią grėsmę. GRYNAS.lt pateikia visą sąrašą invazinių augalų, kurių gamtininkai prašo ne tik, kad neveisti, bet ir naikinti.
Trys pavojingiausi augalai
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotoja Lina Čaplikaitė-Denisovienė GRYNAS.lt pasakojo, kad kova su vienu invaziniu augalu kol kas yra bevaisė.
„Praėjusios finansinės perspektyvos lėšomis iš Europos Sąjungos fondų vykdėme trijų augalų rūšių naikinimo darbus: Sosnovskio barščio, uosialapio klevo ir gausialapio lubino. Tuo metu buvo identifikuota, kad šie augalai yra ypač agresyvūs ir bjaurūs. Labiau pavyko su gausialapiais lubinais ir uosialapiais klevais. O skelbiant vykdytojų konkursą, kas galėtų už nemažas pinigų sumas naikinti Sosnovskio barštį, norinčių neatsirado. Europos Sąjungos lėšomis šį augalą naikinome tik Verkių regioniniame parke. Nedideliame plote tai buvo daugiau pabandymo projektas“, - sakė L. Čaplikaitė-Denisovienė.
Specialistės teigimu, Sosnovskio barštis yra baisiausia invazinė rūšis, nes ji gali padaryti didelę žalą žmogaus sveikatai - sukelti alergines reakcijas: „Galvojant apie naują finansinę perspektyvą, galbūt įtrauksime ir naujų augalų. Miškininkams labai kliūva Kuršių nerijoje esanti baltažiedė robinija, taip pat ir raukšlėtalapis erškėtis yra iš agresyvesnių rūšių. Bet erškėtis kartais sulaiko kopas, todėl reikia pagalvoti, ar naikinimas nesukeltų daugiau problemų. Pagalvojama ir apie muilinę guboją, tai – augaliukas, kuris sovietiniais laikais buvo ir saugomas, bet dabar labai išplitęs.“
Pasak pašnekovės, kiti augalai yra smulkesni arba tai yra netgi vandens augalai. Todėl nėra efektyvių priemonių jų naikinimui. Be to, ir ekonominiai kaštai gali būti per dideli. Specialistė pripažino, kad žmonės kartais net pamėgsta invazines rūšis ir piktinasi jų naikinimu.
„Pavyzdžiui, gausialapis lubinas yra nevienareikšmis augalas ir man pačiai jis atrodo gražus, tačiau gamtine prasme jis ardo pievas, užgožia kitus augalas ir daro žalą. Ir galima sulaukti žmonių nuomonių, kad augalas gražus ir jo nereikėtų naikinti, tarkime, Sosnovskio barščio atveju tokių komentarų yra mažiau. Kai ketinome vykdyti uosialapio klevo naikinimo priemones, šiek tiek bijojome, kad sulauksime žmonių skundų dėl medžių kirtimo, nes kai kertamas medis, žmonių reakcija būna nevienareikšmė“, - sakė L. Čaplikaitė-Denisovienė.
Invaziniai augalai:
1. Uosialapis klevas (Acer negundo). Urbanizuotų teritorijų želdynuose ir želdiniuose gali būti nenaikintinas.
Uosialapis klevas – klevinių šeimos medis. Savaime plačiai paplitęs Šiaurės Amerikos žemyne. Augalas introdukuotas, auginamas kaip dekoratyvinis miestų želdiniuose, pakelių juostų suformavimui, o taip pat sodinamas smėlynų apželdinimui. Auga greitai, gajus. Nesunkiai nukonkuruoja gluosnius ir stumia juos iš natūralių augaviečių.
2. Sosnovskio barštis (Heracleum sosnovskyi)
Tai - salierinių šeimos pašarinis augalas. Lietuvoje užauga iki 5 m aukščio. Į Lietuvą jis atvežtas apie 1950 m., pirmiausia Sosnovskio barščiai pradėti auginti Biologijos instituto eksperimentinėje bazėje kaip pašarinis augalas. Sosnovskio barščio sultyse yra medžiagų, kurios saulėje įjautrina odą ir gali sukelti 1-3 laipsnio odos nudegimus – iššoka vandeningos pūslės, kurios dažnai plyšta ir sunkiai gyja, arba gali atsirasti rudų pigmentinių ilgai išsilaikančių dėmių.
3. Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus)
Gausialapis lubinas – pupinių šeimos lubinų genties augalas. Jis kilęs iš vakarinės Šiaurės Amerikos (Aliaskos, Britų Kolumbijos, Vajomingo ir kt.). Žiedai mėlyni ar purpuriniai, sukrauti daugiažiedėse kekėse. Auga paupiuose, drėgnose vietose, paunksmėje. Įvairios išvestinės veislės auginamos darželiuose.
4. Baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia).
Urbanizuotų teritorijų želdynuose ir želdiniuose gali būti nenaikintinas. Baltažiedė robinija dažnai klaidingai įvardijama kaip akacija – pupinių šeimos medžių rūšis. Kilusi iš pietryčių Amerikos, tačiau plačiai įveista Azijoje, Europoje. Lietuvoje baltažiedės robinijos gausiai auga Kuršių nerijoje, Kauno, Švėkšnos, Druskininkų parkuose.
5. Smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora)
Smulkiažiedės sprigės auga gerai apšviestose vietose, bet labai gerai pakenčia ir ūksmę. Jos gali augti net ten, kur žemės paviršių pasiekia tik 5 proc. saulės šviesos. Dėl to šie augalai geba užimti miškuose susidariusias laisvas ekologines nišas – plotus, kuriuose žolinių augalų danga sunaikinta arba jos nėra dėl šviesos stygiaus. Miškuose smulkiažiedės sprigės konkuruoja su žoliniais augalais ir dažnai tampa vyraujančia rūšimi.
6. Bitinė sprigė (Impatiens grandulifera)
Bitinė sprigė paplitusi beveik visoje Lietuvoje ir per pastarąjį dešimtmetį jos radaviečių kelis kartus pagausėjo. Ypač sparčiai plinta kai kurių upių ir upelių pakrantėmis. Šiaurės Lietuvoje gana dažnai aptinkami dideli sąžalynai paežerėse, pelkėtų ir aliuvinių miškų pakraščiuose. Latvijoje rūšis apyretė, tačiau taip pat sparčiai plinta. Dažniausiai auga drėgnose ir šlapiose buveinėse prie vandens telkinių, pamiškėse, miškuose, dykvietėse, prie sodybų, kartais pasitaiko nendrynuose, šaltiniuotose žemapelkėse.
7. Vėlyvoji ieva (Padus serotina)
Vėlyvoji ieva – erškėtinių šeimos krūmas ar nedidelis medis. Kilo iš Šiaurės Amerikos rytų: nuo pietų Kvebeko ir Ontarijo šiaurėje iki Meksikos ir Gvatemalos kalnų pietuose. Augalo žiedai balti, smulkūs, susitelkę į žiedynus. Vaisius – juodas kaulavaisis.
8. Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa).
Urbanizuotų teritorijų želdynuose ir želdiniuose gali būti nenaikinamas. Paplitęs Tolimuosiuose Rytuose, Kamčiatkoje, Sachaline, Korėjoje, Kinijoje, Japonijoje. Krūmas žydėti pradeda gegužės-birželio mėnesiais ir žydi iki pirmųjų stipresnių rudeninių šalnų. Lietuvoje savaime neauga. Auginamas parkuose, soduose, darželiuose, pakelėse. Sulaukėjusių yra Baltijos pajūryje, Kuršių marių pakrantėse, prie sodybų.
9. Dygliavaisis virkštenis (Echinocystis lobata)
Dygliavaisis virkštenis – moliūginių šeimos augalų rūšis, vienintelė savo gentyje. Natūraliai auga Šiaurės Amerikoje. Tai vienametis laipiojantysis žolinis augalas. Auginamas kaip dekoratyvinis augalas, palaipsniui sulaukėjo. Sutinkamas upių pakrantėse, kur antroje vasaros pusėje sudaro tankius brūzgynus, vandens pagalba greitai plinta.
11. Varpinė medlieva (Amelanchier spicata)
Urbanizuotų teritorijų želdynuose ir želdiniuose gali būti nenaikintinas. Varpinė medlieva – erškėtinių šeimos augalas. Paplitusi Šiaurės Amerikos rytuose. Gerai auga tiek rūgščiame, tiek šarmingame dirvožemyje, krūmas labai atsparus šalčiui. Plisdama vegetatyviniu būdu sudaro tankius krūmynus, ypač pušynuose ir miškų pakraščiuose. Susidarius tankiems varpinių medlievų sąžalynams, ypač pušynuose, buveinėje pasikeičia vietinių augalų bendrijos, dirvožemio maisto medžiagų sudėtis, ypač pakinta apšviestumo sąlygos. Dėl to sutrinka savaiminių rūšių medžių atsinaujinimas.
12. Vėlyvoji rykštenė (Solidago gigantea)
Augalas geltonais žiedais iš Šiaurės Amerikos. Tai JAV Kentukio ir Nebraskos valstijų nacionalinis augalas. Tai augalai, priklausantys astrinių šeimai. Rykštenės yra labai nereiklūs augalai, jos gali augti tiek lengvame, tiek sunkiame dirvožemyje, saulėje ar daliniame pavėsyje. Taip pat puikiai toleruoja įvairaus substraktus.
13. Aukštoji rykštenė (Solidago altissima)
Augalas, kilęs iš Šiaurės Amerikos. Šis augalas plito ir plinta ištrūkdamas iš gėlynų. Europoje rykštenė užauga 70-120 cm aukščio. Pradeda žydėti liepos pabaigoje, pasiekdamos piką rugpjūčio viduryje-rugsėjo mėnesį. Toli nuo tėvynės rykštenė aptinkama daugelyje sutrikdytų vietų, ypač pakelėse, prie geležinkelių, urbanizuotose vietose, apleistuose laukuose, pievose, miškų pakraščiuose, miškų aikštelėse, upių pakrantėse. Rykštenė formuoja tankius sąžalynus, tokiu būdu nukonkuruoja daugelį vietinių augalų.
14. Kanadinė rykštenė (Solidago canadensis)
Augalas, kilęs iš Šiaurės Amerikos, bet užkariavęs ne tik Europą, bet ir Kiniją bei Japoniją. Tvirta aukštaūgė daugiametė gėlė. Žiedynai ryškiai geltoni.
15. Kanadinė elodėja (Elodea canadensis)
Kanadinė elodėja – vandenplūkinių šeimos elodėjos genties augalų rūšis. Tai daugiametis vandens augalas, turintis ilgą stiebą ir menturinius lapus. Augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos, aklimatizuotas Azijoje, Australijoje, Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Lietuvoje pirmą kartą pastebėta 1899 m. netoli Kauno, o Vilniuje – 1900 m.
16. Tankiažiedė rūgštynė (Rumex confertus)
Tankiažiedė rūgštynė užauga iki 60-150 cm aukščio. Paplitusi Europoje, Šiaurės Azijoje. Lietuvoje dažna. Tankiažiedė rūgštynė auga pievose, laukymėse, vandens telkinių pakrantėse bei pakelėse. Rūgštynė yra nereikli augimo sąlygoms. Rūgštynė gerai auga laukinėje gamtoje, prie sumedėjusių sodo augalų, drėgnose pievose, miškapievėse, pamiškėse, pasėliuose, šlaituose, krūmuose, kelių pakraščiuose, pakrantėse, ganyklose, dykavietėse, upių ir upelių pakrantėse.
17. Šluotinis sausakrūmis (Sarothamnus scoparius)
Daugiausia žalos padaro smėlynų ir sausų pušynų buveinėms, kuriose šie augalai nustelbia vietinius augalus, susidaro sąlygos skverbtis azotamėgiams augalams ir pakinta visų organizmų rūšių įvairovė.
18. Ilgakotis lakišius (Bidens frondosa)
Savaime ilgakotis lakišius plačiai paplitęs Šiaurės Amerikoje, neaptinkamas tik Aliaskoje ir šiaurinėje Kanados dalyje. Auga vandens telkinių pakrantėse, šlapiame arba drėgname, nuolat ardomame dirvožemyje. Ilgakotis lakišius dėl žmogaus veiklos plačiai paplitęs kituose žemynuose. Dabar jis aptinkamas Azijoje, Europoje, Pietų Amerikoje. Daugiausia auga upelių ir kanalų pakrantėse, šalia vandens telkinių, šlapiuose miškuose ir kitose vietose, kur drėgnas dirvožemis.
19. Muilinė guboja (Gypsophila paniculata)
Urbanizuotų teritorijų želdynuose ir želdiniuose gali būti nenaikinamas. Muilinė guboja – gvazdikinių šeimos gubojos genties augalų rūšis. Lietuvoje kaip dekoratyvinis augalas auginama darželiuose, kapinėse. Baltijos pajūrio kopose, smėlynuose, prie sodybų kartais auga sulaukėjusios muilinės gubojos. Pajūryje augalas įveistas specialiai norint sutvirtinti apsaugines kopas, nes giliomis šaknimis gerai sulaiko birų smėlį.
