Gyvenimas su paukščiais
1993-ųjų rudenį į Juodkrantės paukščių žiedavimo stotį Simoną pakvietė draugė (dabar – žmona). Pašnekovas prisipažįsta iš karto sutikęs, nes buvo labai smalsu, kaip ten viskas vyksta. Tik atvažiavusius juos gaudyklėje pasitiko mažiausiai aštuonių rūšių sparnuočiai, kurių dauguma iki tol buvo nematyti.
Jis prisipažįsta, kad tada nežinojęs, ne tik kuo skiriasi didžiosios zylės patelė nuo patino, bet ir apskritai tikriausiai nežinojęs, jog tai didžioji zylė.
Žiedavimo stotis S. Minkevičiui buvusi tikras atradimas. Sužavėjo iki tol nepažįstama paukščių įvairovė: kiekvienas kitoks, skirtingų spalvų, dydžių, formos ir netgi charakterio. Nuo tada ir prasidėjo nauja jo gyvenimo era – gyvenimas su paukščiais.
„Pasirodė, jog jų pilna visur – gatvėje, sode, kur bepasisuksi – visur jie. Bet kuriuo metų laiku jie džiugina. Tačiau visada labiausiai laukiu rudens, kad vėl galėčiau vykti į Juodkrantę ir susitikti su sparnuočiais akis į akį“, – atvirauja vyras.
Juodkrantėje pašnekovas susipažino ir su žiedavimo stoties viršininku Vytautu Pareigiu, kuris jam davė pirmąsias tikras ornitologijos pamokas. Ilgainiui Simono ir V. Pareigio santykiai iš mokinio ir mokytojo peraugo į tikrą draugystę. Jiedu visada dalydavosi naujovėmis ir sėkmėmis, tardavosi ir ginčydavosi įvairiais ornitologijos klausimais. Deja, šį šaltą pavasarį gamtininkų bendruomenė neteko atsidavusio ornitologo V. Pareigio, o S. Minkevičius – nuoširdaus bičiulio.
Nepraleidžia nė vienos sparnuočių migracijos
Tačiau ilgainiui anuomet turėtas fotoaparatas „Zenit“ ėmė nebetenkinti. Taip atsirado paprastesnė naudoti priemonė – skaitmeninė „muilinė“, tačiau ji pastūmėjo pradėti fotografuoti ne tik žieduojamus paukščius, laikomus rankoje, kaip iki tol, bet ir laisvai gyvenančius gamtoje. Tada atėjo supratimas, kad tai nėra taip paprasta ir lengva. Senos nuotraukos, kurios tuomet atrodė beveik šedevrai, dabar Simonui kelia tik šypseną.
Pažaidęs su pirmuoju savo skaitmeniniu fotoaparatu pagaliau vyras subrendo rimtesnei technikai. Čia ir prasidėjo tikroji fotografija.
„Ėmiau gilintis į paukščių elgsenos subtilybes, pasinėriau į jų gyvenamosios aplinkos tyrinėjimus, pradėjau labiau domėtis ne tik rudenine, bet ir pavasarine paukščių migracija, visomis turimomis priemonėmis ieškojau vietų, kur susitelkia daugiausiai paukščių, išbandžiau begales būdų, kaip su jais „susitarti“, kaip prieiti arčiau jų netrikdant ir padaryti kuo natūralesnių ir meniškesnių kadrų“, – pasakoja S. Minkevičius.
Per dvi dešimtis metų Simonas nėra praleidęs nė vienos paukščių migracijos. Dar nesibaigus pavasariniam sparnuočių traukimui, jis jau kuria planus, ką veiks rudenį:
Pavasarį S. Minkevičiaus ieškokite Nemuno deltoje – lietuviškojoje paukščių mekoje. Pasak jo, labai įdomu ne tik išlydėti paukščius, bet ir stebėti, kaip kasdien į mūsų šalį grįžta vis kiti skrajūnai: vieni čia apsigyvena, kiti nusileidžia tik pailsėti. Per pavasarinę migraciją fotografo pildomas pastebėtų paukščių rūšių sąrašas didėja sparčiausiai. Būtent šiuo metu atsiranda ir didelė dalis sparnuočių nuotraukų.
Geriausias startų fotografas
Nemuno delta Simonui padovanojo ir geriausią „Gintarinio žalčio 2011“ nominacijos „Paukščiai“ darbą „Tarp uodų“.
Nors pašnekovo teigimu, šio kadro galėjo ir nebūti: „Važinėjomės su žmona po Nemuno deltą ir stebėjome paukščius. Kaip visada, užsukome į pamarį ties Svencelės kaimu. Atvažiavę supratom, kad tikriausiai visi pasaulio uodai išsirito ir ėmė skraidyti būtent tuo metu ir būtent toje vietoje. Jau sukomės atgal, bet staiga sustabdė visai netoli keliuko giedantis nendrinės startos patinukas. Spėjau padaryti apie 15 kadrų, kol į automobilį suplūdo tiek uodų, kad net ant objektyvo neliko tuščios vieteles. Teko nieko nelaukiant nešdintis,“ - prisimena pašnekovas.
Su startomis vyrą sieja išties artima draugystė. Kolegos jį netgi vadina geriausiu Lietuvoje sodinės startos fotografu.
Sėkmė gamtos fotografui išties reikalinga. Štai 2012 metais S. Minkevičius teigia nepadaręs nė vieno bent kiek padoresnio sodinės startos kadro, nors elgęsis taip pat, kaip ir anksčiau. Šiemet jis planuoja susitarti dar su viena startų rūšimi – pilkosiomis startomis, jeigu jos pasirodys mūsų kraštuose. Mat pernykščiai rezultatai fotografo taip pat netenkina.
Pirmasis įamžino raibakrūtį bėgiką
S. Minkevičiui visi sparnuočiai vienaip ar kitaip patrauklūs ir mylimi, tačiau ypač puikiai jam sekasi sutarti su tilvikiniais paukščiais: bėgikais, griciukais, tulikais.
„Su dauguma tilvikinių paukščių susidraugauti yra gana paprasta. Veisimosi periodu jie gyvena dažniausiai ten, kur dauguma žmonių ir kojos nekeltų. Dėl to žmogus jiems nėra mirtinas priešas ar realaus pavojaus šaltinis. Tilvikus fotografuoju tik migracijų metu, jų maitinimosi ir ilsėjimosi vietose. Dauguma nuotraukų darytos net nesislepiant nuo paukščių: tiesiog guliu ant žemės, o jie ramiai sau vaikšto per 5–10 metrų nuo manęs. Sunkiausias uždavinys – šiuos paukščius rasti ir nenubaidyti jų savo neapgalvotais veiksmais dar nepradėjus fotografuoti“, – atvirauja pašnekovas.
Su tilvikiniais paukščiais susijęs ir geriausias Simono fotolaimikis – raibakrūčio bėgiko (Calidris melanotos) nuotrauka. Pasak vyro, tai toli gražu ne kokybiškiausias jo padarytas kadras, tačiau, be jokios abejonės, vertingiausias: iki tol Lietuvoje raibakrūtis bėgikas buvo matytas tik 3 kartus ir dar niekam nebuvo pavykę jo įamžinti nuotraukoje.
Simono stebėjimų sąraše yra ir daugiau vertingų ornitologinių įrašų. Štai 2011-ųjų gruodžio 1 dieną fotografas pastebėjo kukutį. Tai, ko gero, pats vėlyviausias šios rūšies stebėjimas mūsų krašte.
Tačiau pernai gruodžio 8-ąją jo laukė dar didesnis netikėtumas: prie lesyklos atskrido jauna raiboji devynbalsė, nors paprastai šie paukščiai iš Lietuvos pasitraukia jau rugpjūčio mėnesį.
Savas tarp paukščių
Raiboji devynbalsė fotografui pelnė ir dar vieną titulą. Savas tarp paukščių – taip kolegos praminė Simoną, išvydę nediduko paukštuko nuotrauką.
„Reikėjo kantrybės su šiuo piliečiu. Radau krūmą, kur gieda raiboji devynbalsė. Tris dienas nuo ryto iki vėlyvos popietės tūnojau pakrūmėje laukdamas, kol šis gražuolis pasirodys. Ir sulaukiau. O ketvirtą dieną nuvažiavęs radau jį su drauge. Daugiau jam niekas neberūpėjo...“ – prisimena fotografas.
Simono teigimu, kantrybė ir užsispyrimas – vienos svarbiausių paukščių fotografo savybių, tačiau vien jų nepakanka: „Paukščių fotografas pirmiausia turėtų būti gamtininkas širdyje. Jis turi daryti viską, kad paukščiai nejaustų jo buvimo šalia, nekenkti paukščiui nei tiesiogiai, nei kokiu nors kitu būdu. O toliau – tik techniniai dalykai.“