Saugomi gyvūnai
Stumbrai, kaip rašo Visuotinė lietuvių enciklopedija, gyvena kai kuriose Europos šalyse ir Kirgizijoje. Skiriami 2 porūšiai – belovežinis, arba lietuviškasis, ir kaukazinis.
Jie išgyvena iki 22–27 metų. Įvairūs tyrimai, tarp jų ir genetiniai, rodo, kad stumbras yra labai artimas Šiaurės Amerikoje gyvenančiam bizonui, su juo gali sudaryti vaisingus hibridus stumbrabizonius. Manoma, stumbras ir bizonas yra ta pati rūšis. Stumbras kryžminasi ir su naminiais galvijais, bet hibridai nevaisingi.
Senovėje stumbras buvo paplitęs Europos miškuose, vakarinės ir pietinės dalies stepėse, Kaukaze. Paskutiniai laisvėje gyvenę stumbrai išnaikinti po I pasaulinio karo (Belovežo girioje 1919 m., Kaukaze 1927 m.). Zoologijos soduose jų buvo likę 48.
Nuo 1929 m. stumbrai pradėti kelti iš zoologijos sodų į Belovežo girią, čia nuo 1952 m. pradėti leisti į laisvę. 1948 m. Okos terasų biosferos rezervate (Maskvos sr.) įsteigtas stumbrynas. XXI a. pradžioje pasaulyje gyveno apie 3500 stumbrų, daugiausia laisvai gyvenančių stumbrų buvo Belovežo girioje (2011 m. apie 800 stumbrų).
Lietuvoje stumbrų kaulų liekanų randama nuo vidurinio holoceno. 1930 m. prie Marijampolės rasta 4 kaukolės ir keli stumbrų kaulai, 1936 m. prie Telšių (1 kaukolė, ji laikoma Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje).
1952–61 m. daug stumbrų kaulų rasta Punios šilo pilkapynuose, Trakų r. ir Vilniaus r. piliakalniuose (15–16 amžius). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje stumbrai buvo paplitę giriose nuo Pripetės iki Nemuno žemupio.
Stumbras buvo svarbus medžioklės objektas, už sumedžiotą be leidimo stumbrą pagal Lietuvos Statutą (XVI a.) reikėjo mokėti 20 kapų grašių baudą. Jogailos įsakymu, be kitų žvėrių, daug stumbrų buvo sumedžiota kariuomenei maitinti prieš Žalgirio mūšį. Yra žinių, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis Trakuose turėjo žvėryną, kuriame buvo ir stumbrų. Stumbrai buvo smarkiai naikinami Augusto III laikais.
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje paskutiniai stumbrai išnyko XVIII a. viduryje.
Didieji miškų galiūnai
Stumbro patino kūno ilgis iki 3,5 m, aukštis iki 200 cm, sveria jie 700–1000 kilogramų. Patelės mažesnės, svoris svyruoja tarp 400 ir 600 kilogramų, rašo šaltinis.
Gyvūno galva didelė, kaklas storas, ketera aukšta, priekinė kūno dalis yra masyvesnė už užpakalinę. Įdomu tai, kad raguoti patinai ir patelės.
Ragai palyginti nedideli (patinų iki 60 cm ilgio), lenkti, staigiai plonėjantys, pamatinė dalis stora.
Plaukai tankūs šiurkštūs, pilkai rudi. Pakaklėje nukarę plaukai sudaro barzdą. Uodega trumpa, apaugusi ilgais plaukais.
Vasarą stumbras minta žole, lapais, užklysta pasimaitinti į žemės ūkio augalų plotus, o žiemą – medžių žieve, ūgliais, šakelėmis.
Suaugę patinai laikosi prie bandos tik rujos metu. Lietuvoje stumbrai rujoja rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Nėštumas trunka apie 9 mėnesius. Veda 1 jauniklį. Stumbriukas po 1–1,5 val. gali sekioti motiną. Patelės subręsta 2–3 m., patinai dažniausiai 6–7 metų.
Galima išvysti laisvėje
Kaip nurodo Lietuvos raudonoji knyga, mūsų šalyje stumbrai į laisvę paleisti 1973 m. Iki 2000 m. laisvėje buvo 20–40, 2005–2010 m. – 40–60 individų. Po 2013 m. laisvųjų stumbrų skaičius ėmė sparčiai didėti ir 2018 m. pasiekė 260 individų.
Laisvų arba pusiau laisvų introdukuotų ir reintrodukuotų stumbrų bandos gyvena Lenkijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Rumunijoje ir Vokietijoje, nelaisvėje laikomi dar 30-yje šalių.
Lietuvoje trys laisvųjų stumbrų bandos susiformavo centrinėje šalies dalyje – Panevėžio ir Kėdainių r., nuo Naujamiesčio iki Nociūnų. Migruojantys laisvieji stumbrai dažniausiai keliauja vakarų ir šiaurės kryptimis. Pavieniai stumbrai iš kitų šalių užklysta į Pietų Lietuvą.
Gamtoje stumbrai priešų neturi. Rūšies arealo ir gausumo didėjimą stabdo urbanizacija. Svarbios grėsmės: ribota genetinė įvairovė, įvaisa (inbrydingas) ir ligos (balanopostitas, tuberkuliozė, snukio ir nagų liga).
