Išvydę jį, saulės atokaitoje ant kelmo ar akmens susiraičiusį, metalinės spalvos žvynais blizgantį, uogautojai ar grybautojai dažnai stveria pagalį nelemtajam ropliui nuvyti. Be reikalo: gluodenas - ne angis, jis nuodų neturi, rašoma "Gimtajame Rokiškyje".
Juodupės girininkijos girininkas Rytis Andriuškevičius teigė, kad didžiausia jo matyta gluodenų karalija yra Ignalinos rajone, prie Drūkšių ežero.
Gluodenas yra paprastosios angies kaimynas. Abu ropliai mėgsta panašias vietas: aukštą žolę, kelmus, išvartas, urvus, skyles senų sodybų pamatuose“, - pasakojo pašnekovas.
Gluodenas – ne gyvatė, jis nuodų neturi. O štai, jei kas labai įkyriai jį puls, vaikys, ar netyčia užmins, gluodenas gali dantukais grybštelti: kiekvienas padaras savo gyvastį saugo“, - apie bekojų driežų ir žmonių kaimynystę pasakojo p. Andriuškevičius.
Atskirti gluodeną nuo gyvatės, anot jo, visai nesunku: driežui būdingas metalinis atspalvis, gerai įsižiūrėjus galima pamatyti, kad jis mirkčioja. Gyvatė už gluodeną gerokai ilgesnė, jos galva yra trikampė ir raštuota.
Pasak girininko, miške šliaužiantį gluodeną nelengva pastebėti: gana vikrus šis slapukas, mokantis maskuotis. Dažniausiai jis aptinkamas tuomet, kai įsitaiso pasišildyti saulės atokaitoje ant kelmo ar akmens.
Žiemoja gluodenas tose pat vietose, kaip ir gyvatės: šiltuose urvuose po medžių šaknimis, išvartose, lenda po sodybų pamatais. „Gluodenai labai sėslūs: nuo gimtųjų vietų netoli tenušliaužia. Kasmet jie sugrįžta į tas pačias žiemavietes“, - apie gyvūnų įpročius pasakojo p. Andriuškevičius. Kaip ir gyvatės, šie bekojai driežai žiemoja nemažomis grupėmis. „Būryje jiems lengviau šilumą palaikyti“, - sakė girininkas.
Kadangi medžioja skirtingą grobį, gluodenai su gyvatėmis nesipyksta. Pastarosios minta graužikais, driežais, varlėmis. Mažesniems ir ne tokiems vikriems gluodenams šis grobis neįkandamas: jie ieško vabzdžių, kirminų, sliekų.