Žalioji rupūžė (lot. Bufo viridis, angl. European green toad, vok. Wechselkröte) – beuodegių varliagyvių (Anura) būrio, rupūžių (Bufonidae) šeimos varliagyvis. Nuo 2007 m. įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Paplitimas. Plačiai paplitusi Europoje ir Azijoje, tačiau kai kuriose valstybėse nyksta dėl nerštaviečių naikinimo. Vakarinė arealo dalis prasideda ties Reino upe, šiaurinė – pietų Švedija, Estija. Rytuose siekia Vakarų Kiniją, Mongoliją. Paplitusi Centrinėje Azijoje. Pietinė arealo dalis – Šiaurės Afrika.
Žaliąją rupūžę galima sutikti visoje Lietuvoje, nors ji paplitusi nevienodai. Dažnesnė Pietų, Pietvakarių ir Vidurio Lietuvoje. Dažnai randamos urbanizuotose teritorijose: miesteliuose, kaimuose, parkuose, daržuose, soduose.
Biologija ir ekologija. Tai stepinė rūšis, todėl pasižymi dideliu atsparumu sausrai, karščiui ir šalčiui. Į žiemovietes traukia rugsėjo – spalio mėnesiais. Žiemoja sausumoje, giliuose urveliuose, po akmenimis, pastatų pamatais, rūsiuose. Neršti renkasi į negilius ir gerai įšylančius nedidelius vandens telkinius.
Patinėliai užauga iki 80 mm, patelės – iki 90 mm ilgio. Oda rauplėta. Kūno viršus šviesiai pilkas, išmargintas rudai žaliomis, kartais susiliejančiomis į dryželius dėmėmis. Pilvas balkšvas su smulkiomis tamsiomis dėmelėmis. Oda keičia spalvą spalvą, kuri priklauso nuo šilumos ir šviesos kiekio.
Balandžio pabaigoje – birželio mėnesį patinai ima skleisti melodingus garsus. Jų kurkimas primena kurklio balsą. Patelės padeda nuo 2 iki 10 tūkst. kiaušinių. Buožgalviai išauga iki 50 mm, dar prieš metamorfozę matomos charakteringos žalios dėmės.
Suaugusios žaliosios rupūžės aktyvios vėlai vakare ir naktį. Dieną tūno įvairiose sausose ir gerai įšylančiose slėptuvėse. Mėgsta sausas atviras buveines, su negausia žoline augalija. Minta daugeliu vabzdžių ir bestuburių rūšimis: svirpliais, miliais, mažais drugeliais, sliekais, kandimis, įvairiais vabalais ar vikšrais. Naudingos, nes sunaikina daug kenkėjų. Be to, rupūžės ir varlės mėgsta gyventi švariose teritorijose, tad jų buvimas rodo, kad vietovė neužteršta.
Grėsmės ir apsauga. Lietuvoje populiacijos gausumas neištirtas, bet daugelyje vietų pastebėtas jų skaičiaus mažėjimas. Didžiausią grėsmę žaliosioms rupūžėms kelia nerštaviečių naikinimas, trūkumas, tarša bei žuvų veisimas nerštavietėse. Naujausi tyrimai rodo, kad visiems varliagyviams kenkia ir dalis žemės ūkyje naudojamų pesticidų, herbicidų, buveinių apauginimas aukšta žole, krūmokšniais, migracijos kelių suardymas.