Po ilgos nebūties gulbės nebylės į Lietuvą perėti grįžo tik apie 1935 – 1938 metus. Manoma, kad svarbiausias jų plitimo židinys buvo tuometinė Rytprūsių teritorija – ne atsitiktinai šie paukščiai pirmiausiai įsikūrė Sūduvos ežeryne. Pokaryje gulbių nebylių plitimo tempai buvo labai spartūs, Žuvinto ežere apie 1970 metus perėjo 60 jų porų. Ilgainiui ši gulbių rūšis ėmė perėti visur, tiesa – nebuvo labai gausi; šis faktas liudijo, kad gulbės nebylės sugrįžo į savo tikrąją tėvynę.
Maždaug prieš 20 metų migracijų metų ne tik pamaryje, Nemuno deltoje, bet ir visoje Lietuvoje vis dažniau ėmė kliksėti gulbės giesmininkės. Tiesa, dar 1965 m. profesorius A. Vaitkevičius gulbių giesmininkių lizdą aptiko Kuršių mariose, Kniaupo įlankoje, tačiau šis faktas ilgai nebuvo žinomas.
Migruojantys paukščiai greitai tapo įprasti – maža to, tuo metu rastsi pirmieji lizdai ir išaugo jaunikliai. Dar po keleto metų gulbės giesmininkės perėjo jau daugelyje žuvininkystės ūkių tvenkinių – kažkodėl jos labai pamėgo šiuos vandens telkinius. 2001 m. Lietuvoje perėjo 15 – 20 gulbių giesmininkių porų, dabar jų peri ne mažiau kaip 70 - 80 porų. Daug kur šios gulbės, nors ir mažesnės už gulbes nebyles, išstumia senbuves iš perimviečių. Visos gulbių rūšys lizdo teritoriją gina labai aršiai, nuo jų kliūva ne tik kitoms gulbėms, bet ir antims, žąsims.
Nutirpus ledui, gulbės nebylės praktiškai laikosi tik vandenyje, pailsėti ir plunknsų tvarkytis išlipdamos ant salelių ir krantų. Gulbės giesmininkės daug laiko praleidžia sausmoje, net toli nuo vandens esančiuose želmenų laukuose, pievose. Dabar jas galima pamatyti ne tik pamaryje, kur pakeliui į šiaurėje esančias perimvietes apsistoja daug gulbių giesmininkių ir mažųjų gulbių.
Gulbių pulkeliai baltuoja laukuose beveik visoje Lietuvoje – tiesiog, joms reikia atvirų plotų, apžvalgos ir sodrių želmenų. Nuo žemės jos pakyla daug lengviau, nei nebylės, kurioms reikia ilgoko „įsibėgimo“ tako, todėl bet kokį nepažįstamą objektą jos prisileidžia pakankamai arti. Gulbės giesmininkės melodingai kliksi – esant palankiam vėjui, jų balsus galima girdėti už kilometro ar dar toliau. Paukščiai kliksėdami sveikina pralekiančius pulkelius, ištiesusios kaklus ir pakėlusios galvas, pražiojusios geltonus snapus garsiai aiškinasi su savo gentainėmis želmenų lauke ar pievose.
Nemažai gulbių giesmininkių vykdant tyrimus sužieduotos ant kaklo dedamais plastikiniais žiedais – juose esančius užrašus galima perskaityti iš toli. Jeigu stebėsite tokius paukščius, apie juos iš karto praneškite Žiedavimo centrui, esančiam Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.