Vaikžudystė – galingas įrankis užtikrinti rūšies egzistavimą. Nors mums, žmonėms, tai skamba labai žiauriai, bet mokslininkai įsitikinę, kad didžiausia grėsmė jaunikliams kyla iš jų tėvų, o ne tykančių grobuonių, rašo BBC.
Liūtus tyrinėjantis prof. Craigas Packeris vaizdžiai pasakoja, kaip liūtai ir liūtės atlieka savo egzekucijas: „jie kanda į galvą ar kaklą ir akimirksniu suknežina gležnus jauniklio kaulus“.
Neskaitant žiaurių žudymo momentų, mokslininkas įsitikinęs, kad tai labai svarbus būdas išsaugoti rūšies egzistavimą. Toks elgesys yra pastebėtas ne tik liūtų, bet ir graužikų, primatų, žuvų, vabzdžių ir varliagyvių elgesyje. Mokslininkai iki šiol nepelnytai šiam gyvūnų elgesiui skyrė per mažai dėmesio.
Dažniausiai jauniklius žudo suaugę patinai. Tyrimai rodo, kad vaikžudystės atveju kiti patinai gauna papildomą progą daugintis, priėjimą prie ribotų išteklių, tiesioginę maistinę naudą (dažniausiai jauniklis yra suvalgomas), pats jauniklis apsaugomas nuo netinkamo arba nepakankamo tėvų rūpesčio arba užtikrinama, kad sužeistas, sergantis ar išsigimęs jauniklis nebegyvens ir neeikvos išteklių bei neblogins rūšies genofondo.
Liūtų šeimos jauniklius paprastai saugo. Jis gali apginti savo šeimą ar atžalą nuo priešų. Be to, jis yra ir jauniklio mokytojas. Situacija pasikeičia, kai į sceną įžengia naujas patinas (-ai).
Liūtų gyvenime naujas patinas gali išvaryti, sužeisti ar net užmušti šeimos galvą ir pats užimti jo vietą. Tuomet pavojus iškyla ir jaunikliams, nes naujojo „tėvo“ pagrindinis tikslas yra susilaukti savo palikuonių. Nužudžius jauniklį, patelė greitai pasiruošia naujai rujai ir vėl gali susilaukti atžalų. Jeigu jie nebūtų nužudyti, suaugę galėtų kėsintis į valdžią.
„Žudymo imasi ne tik patinai, bet ir patelės, - sako Kembridžo universiteto (Didžioji Britanija) prof. Timas Cluttonas-Brockas, - dažniausiai motinos žudo viena kitos jauniklius“.
Toks elgesys ypač akivaizdus žiurkių bendruomenėse. Patelės kartais žudo viena kitos jauniklius, nes aplinkoje egzistuoja ribotas išteklių kiekis. Numanydamos, kad visoms nepakaks, jos rūpinasi, kad išgyventų būtent jų jaunikliai, taip padidėja tikimybė, kad nors keli palikuonys suaugs ir toliau egzistuos, nes pritrūkus maisto visiems, gali neišgyventi nei vienas.
Žiauriausias variantas – kai motina pati žudo savo jauniklius – taip pat yra būtinybė. Pvz. žiurkės dažnai suvalgo išsigimusius ar sužeistus jauniklius, nes nėra reikalo skirti jiems dėmesį ir maistą, kai iš jų evoliucine prasme nebus jokios naudos. Geriau užtikrinti sveikųjų gerą gyvenimą.
Vabzdžiai neretai stengiasi suvalgyti svetimas lervas ar kiaušinėlius iki padėdami savo – taip padidinama tikimybė, kad išsiritusios lervos turės aplinkui pakankamai maisto.
Kiek kitokios taktikos imasi primatai. Nors vaikžudystės atvejai dokumentuoti mažiausiai 40-yje rūšių, visgi patelės naudoja kelias strategijas, kad taip neatsitiktų. Pvz. kai kurios beždžionės poravimosi metu lytinių santykių turi su keliais patinais, kad šie nežinotų kieno tai bus palikuonis, tad nė vienas nedrįsta prieš jį pakelti rankos. Tokia taktika ypač padidina jauniklio išgyvenimo šansus, kai į bendruomenę bando įsilieti nauji patinai.
Dar įdomiau elgiasi surikatos. Šie gyvūnai pasižymi bendruomeniškumu. Šeimoje esantis alfa patinas palikuonių susilaukia tik su sveikiausiomis patelėmis. Kitos padeda tik prižiūrėti jauniklius, kurie slaugomi visų bendrai. Kartais patelės nužudo kitus jauniklius, kad daugiau dėmesio tektų jų vaikams.
„Surikatų patinėliai taip nesielgia, kadangi kai tik patelės susilaukia vaiko, jos iškarto būna pasiruošusios vėl daugintis. Vaikžudystė jiems niekaip nepasitarnautų, tuo tarpu liūtėms po gimdymo gali prireikti 18 mėnesių, kol jos vėl galės pastoti“, - mąsto prof. T. Cluttonas-Brockas.
Dar kitaip elgiasi gepardai. Dažniausiai patelę apvaisina du patinai. Jos viduje sperma susimaišo ir vadoje būna mišrūs palikuonys. Taip jaunikliai apsaugomi nuo galimos mirties. „Liūtai ir kiti katininiai gyvūnai dažnai negali atskirti savo ar kito patino palikuonių, todėl saugo visus, kurie yra šeimoje. Tas negalioja naujiems patinams, todėl jie ir imasi šio nedėkingo darbo“, - pasakojo BBC dokumentinės laidos apie gamtą „Planet Earth Live“ prodiuseris Colinas Jacksonas.
Tiek mokslininkus, tiek dokumentinių filmų kūrėjus labiausiai šokiruoja vaizdai, kai motinos valgo savo jauniklius. Žmonių gyvenime toks kanibalizmas būtų nepateisinamas, bet laukinėje gamtoje, kur maisto nuolat trūksta ir dėl jo reikia sunkiai dirbti, toks sveikas, šviežios mėsos užkandis gali tapti skirtumu tarp gyvybės ir mirties.