Iš Kauno zoologijos sodo Atvežtus vienmečius ir dvimečius balinius vėžliukus pirmieji galėjo pamatyti Metelių regioninio parko lankytojai. Gamtosaugininkai trejus metus iš balinių vėžlių dėčių renka kiaušinius, patelių užkastus nesaugiose vietose – ant pamiškių keliukų, arimuose, toli nuo vandens telkinių.
Taip tikimasi išsaugoti vėžlių populiaciją, nes didžioji dalis vėžlių jauniklių neišgyvena pirmosios žiemos ir dėl plėšrūnų grėsmės.
Birželio pradžioje vėžlio patelė eina dėti kiaušinių, juos užkasa žemėje ir palieka, rudenį rugsėjo, spalio mėnesį jie būna išsiritę, peržiemoja, pavasarį krapštosi, eina lauk, į balas.
Šiems jaunikliams vėžliukams pasisekė – jie peržiemojo Kauno zoologijos sode. Mažylius atidžiai stebėjo specialistai, juos svėrė, analizavo elgseną ir net tarpusavio santykius. Pasak specialistų, įprastai didesni vėžliukai labiau kovoja dėl mėgstamo maisto ar vietos po lempa ir užima lyderio pozicijas.
Tikimasi, kad iš daugiau nei šimto balinių vėžlių jauniklių, paleistų į Juodabalės draustinio užpelkėjančius vandens telkinius , išgyvens trys ketvirtadaliai. Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti vėžliai minta varlėmis ir žuvelėmis, vabalais ir sliekais, įvairiais dumbliais.
„Jie yra tokie, kurie jau gali čia patys gyventi. Jie praeina adaptacinį laikotarpį ir mes tikimės kad ne šimtas procentų, bet gan didelis procentas išgyvens“, – pasakoja Kauno zoologijos sodo direktorius Aurimas Didžiokas.
Manoma, kad trijuose draustiniuose gyvena iki 500 šimtų balinių vėžlių.
„Manau, kad septyniasdešimties metų vėžlys šitam draustinyje tikrai nėra stebuklas. Yra dar Bestraigiškės draustinis, kur pagal dydį vėžliai gali būti net ir iki šimto metų. Būtent saulėtą dieną mes tikrai galim juos jei ne vandeny, tai besišildančius kur nors ant kelmo prie pelkės, pamatyti“, – aiškina Metelių regioninio parko direktorius Ramūnas Krugelis.
Į Dzūkijos pelkėjančias kūdras per trejus metus paleista beveik trys šimtai jauniklių.