Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Kai kur būdavo patariama gyvulius išleisti į lauką. Tikėta, kad jie greičiau augs, bus atsparesni ligoms, ištvermingesni.
Kovai Lietuvoje paplitę visur. Retesni miškinguose rajonuose. Tai vieni iš dažniausių varninių paukščių. Peri artimoje žmogaus gyvenamojoje aplinkoje.
Panašaus dydžio kaip pilkoji varna. Apdaras vienodai juodas su nesunkiai pastebimu violetiniu metališku blizgesiu. Suaugusių paukščių snapo pamatas esti plikas ir matoma balsva dėmė. Patinas nuo patelės iš išvaizdos nesiskiria. Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet jų snapo pamatas ir šnervės plunksnuoti. Šie požymiai pastebimi ir tarp žiemojančių jaunų paukščių. Tik pavasarį jie tampa mažiau pastebimi, tačiau pirmamečius ir kelerių metų paukščius atskirti nesunku, nes su amžiumi plika dėmė ties snapo pamatu didėja.
Jaunikliai nuo panašių kranklių skiriasi mažesniu dydžiu, buveine (kovai vengia didelio miško), plonesniu bei smailesniu snapu bei balsais.
Minta bestuburiais, įvairiu augaliniu maistu bei visokiausiomis atliekomis. Maistą renka nuo dirvos paviršiaus arba iškapsto esantį negiliai dirvoje. Nuolat lanko vietas, kur žemė dirbama. Kai gyvena miestuose – labiau maitinasi įvairiomis atliekomis. Lanko šiukšlynus.
Būdingas kolonijinis veisimosi elgesys. Lizdų kolonijose būna iki kelių šimtų ir tik labai retai – daugiau nei tūkstantis. Žiemojimo metu su kitais varniniais paukščiais – varnomis ir kuosomis – sudaro mišrius būrius.
Naikinti kovų lizdus yra ne tik neetiška, bet ir tai draudžia mūsų šalies bei Europos teisės aktai. Kovai sunaikina daug kenkėjų (grambuolių lervų, smulkių graužikų ir kt.). Tai vieni naudingiausių žemės ūkiui paukščių.