Antroje spalio pusėje, po pirmų stipresnių šalnų, išskrenda gervės, vis rečiau stebime tuos paukščius, kurie rudenį turi iškeliauti. Net Ventės rago ornitologinės stoties tinkluose dabar vyrauja sugaunamos didžiosios ir mėlynosios zylės, o kitų rūšių, ypač kikilių, liepsnelių, strazdų reta.
Šių metų švelnus ruduo šiek tiek sujaukė paukščių migraciją, kurios pokyčiais stebėjosi net visko regėję gamtininkai. Nuo rugpjūčio turėję aktyviai skristi paukščiai užsibuvo, jų skridimas žiemaviečių link intesnyvesnis tapo tik rugsėjo vidury. Todėl tik spalio pradžioje pratrūko kikilių migracija, kažkaip nepastebimai išskrido kitų rūšių paukščiai.
Iškeliaujant mūsų paukščiams, vis dažniau sulaukiame migruojančių sparnuočių iš Rytų ir Šiaurės.
Matyt, ten jau atšalo, paukščiams metas iškeliauti. Nuo rugsėjo galo labai aukštai dieną naktį skrido želmeninės ir baltakaktės žąsys. Kai kur laukuose jos apsistoja žoliauti, ypač ten, kur greta telkšo didesni ežerai. Paukščius labiausiai traukia mūsų krašto ramybė, nes iki žiemaviečių Olandijoje, kur žąsų medžioklė uždrausta, joms tenka patirti nemažai pavojų.
Prieš keletą dienų atviruose laukuose, pievose pasklido tūbuotieji suopiai. Šie plėšrūs paukščiai taip pat atskrido iš toli Šiaurėje esančių tundrų ir miškatundrių. Tūbuotasis suopis yra mūsų krašte perinčio paprastojo suopio artimas giminaitis, tupintį jį lengva pažinti pagal iki pat pirštų plunksnuotas kojas, o skrendantį – pagal ryškiai baltą antuodegį.
Tūbuotieji suopiai atrado menkai naudotus pelėnų išteklius, todėl dabar juos galima matyt tupinčius ant laukų stulpelių, medžių ar plazdančius ore ir tykančius grobio.
Prieš keletą dienų mano stebėtas suopis per pusę valandos sugavo net 4 pelėnus. Prieš akis – dar ilgas ruduo, po to – žiema, suopiams teks nemažai išbandymų. Jei pritrūksta maisto, jie pasitrauks dar toliau į Pietus.
Po pirmųjų šalnų laukiame iš Šiaurės pasirodančių svirbelių, čimčiakų. O dabar plūstelėjo „šiauriniai“ smilginiai strazdai, kurie skuba lesti gudobeles, putinus, Ziboldo obelų vaisiukus. Dirvose ir želmenyse gausūs pempių, varnėnų pulkai – šie paukščiai taip pat ne mūsiškiai, Lietuva jiems yra pakeliui esanti ramybės oazė.
Daugelis iš Šiaurės atskridusių paukščių pradžioje būna gana jaukūs – jiems neteko susidurti su žmonėmis, patirti jų skriaudas. Iš mašinos tokius paukščius galima stebėti visai iš arti. Tai truks neilgai, vėliau jie taps baikštesni, atsargesni.