Toks reiškinys vadinamas amalu, aiškina „Orai ir klimatas Lietuvoje“ specialistai.
Anot jų, šio reiškinio metu tolumoje matomas žaibavimas, tačiau nebūna girdimas griaustinio garsas. Reiškinys dažniausiai susidaro tuomet, kai perkūnijos debesys yra tiesiog per toli nuo stebėtojo, už maždaug 40–150 km, sako jie.
„Esant mažesniam atstumui griaustinio garsas (ypač naktį kai ramu) jau gali pasiekti stebėtojo ausis. Amalas paprastai pasireiškia karštomis vasaros naktimis, tačiau jo metu nelyja, kadangi audros debesys su lietumi yra nutolę nuo stebėtojo.
Retesniais atvejais audros debesys būna arčiau, tačiau griaustinio garsas vis tiek nepasiekia stebėtojo, kadangi jis dingsta dėl refrakcijos (atspindžių) skirtingų tankių oro sluoksniuose. Viskas ko reikia, tai didelis nepastovumas atmosferoje. Tokį rečiau pasitaikantį amalą (berods 2010 m. vasarą) teko asmeniškai stebėti Dzūkijoje. Jausmas gana keistas, kai žaibuoja gana netoli, o jokio garso vis tiek nėra“, – aiškino specialistai.