Miškui vilko reikia
Žvėrių ir paukščių biologiją universitete studijavę miškininkai gerai žino, kaip miškui reikalingas vilkas ir kaip ekologinei pusiausvirai gali pakenkti pernelyg išplitusi vilkų populiacija.
„Teisingai sakoma, kad vilkas yra miško sanitaras: šie plėšrūnai sudoroja silpnus, sergančius žvėris, sunaikina kritusiųjų maitą, taigi saugo mišką nuo ligų išplitimo. Tačiau vilkai naudingi tik tol, kol jų nėra per daug. Kai populiacija pernelyg išauga, vilkai miškui ir pamiškių gyventojams bei ūkininkams tampa problema", – tvirtina Jurbarko miškų urėdas.
Kai vilkų labai daug, pradeda plisti epideminės ligos. Grėsmingiausia – pasiutligė, kurią Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba labai ryžtingais veiksmais beveik sustabdė. Bet jau prieš keletą metų medžiotojai pastebėjo, kad vilkai, kaip ir lapės plinka – jie taip pat užsikrečia sarkoptoze, medžiotojų vadinamais niežais. Nuplikę vilkai šaltą žiemą gali ir neišgyventi.
Vilkas neturi natūralių priešų, todėl jei jų populiacijos dydžio nereguliuoja žmogus, imasi reguliuoti gamta. Kol kanopinių žvėrių yra daug, daugėja ir vilkų, mintančių šiais žvėrimis, ypač jų jaunikliais. Nykstant maitinimosi bazei, vilkų mažėja, o atsistačius kanopinių žvėrių populiacijai – vėl ima daugėti.
Tačiau tai lėti procesai, be to, vilkų populiacijos dydį reguliuojančios epidemijos kelia pavojų žmonėms – jei atsinaujintų pasiutligė ir ją nešiojantys vilkai apkandžiotų naminius gyvulius, pultų pamiškių gyventojus, padėtis taptų nevaldoma.
„Bet nuostolių gali pridaryti ne tik epideminės ligos. Jau kelinti metai kai kurių vietovių medžiotojai pastebi, kad labai sumažėjo kanopinių žvėrių jauniklių, neretai elnės, briedės vaikšto vienos, šernai vedžiojasi po vieną kitą šerniuką. Tai signalizuoja, jog vilkų miškuose priviso per daug",– pastebi Jurbarko miškų urėdas F. Bakys.
Dar vienas svarbus dalykas, dėl kurio turėtume susirūpinti – tai lūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Fiziškai silpnesnes lūšis vilkai išstumia iš jų gyvenamųjų vietų, nes jų maitinimosi bazė yra panaši. „Lūšis silpnesnė už vilką, todėl traukiasi nuo jo tolyn. Jei norime išsaugoti lūšį, reikia kuo greičiau pradėti tinkamai reguliuoti vilkų skaičių", – mano Jurbarko miškų urėdas.
Paskelbti skaičiai neįtikino
Aplinkos ministerija paskelbė, kad šį pavasarį Lietuvos miškuose gyveno ne mažiau kaip 292 vilkai. Kyla klausimas, o kiek daugiau jų galėtų būti?
2013 metais miškininkai Jurbarko miškų urėdijos miškuose suskaičiavo 32 vilkus – ne pagal rastas pėdas, kurių nurodytą dieną gali ir visai nebūti, o remdamiesi patikrintais visų metų stebėjimo rezultatais.
„Miškininkai, medžiotojai žino, kur yra vilkų ir stebi jų grupes. Ir mes žinome, kur gyvena vieniši vilkai, kuriose grupėse po kiek yra vilkų. Tai pakankamai tikslūs skaičiavimai, bet paskelbus vilkų skaičių, sužinojome, kad visoje Tauragės apskrityje, kuriai priklauso ne tik Jurbarko, bet ir miškingas Tauragės rajonas, Šilalė bei Pagėgiai, yra ne mažiau kaip 23 vilkai. Sutinku, kad ne mažiau. O kiek daugiau?" – šypteli Jurbarko miškų urėdas.
Ir prideda: „Remiantis ne dviejų dienų apskaitos duomenimis ir žinant pakankamai tikslų vilkų skaičių, galima manyti, kad Lietuvos miškuose galėtų gyventi 500 ar net 600 vilkų, o gal ir dar daugiau."
Gali būti, pasak urėdo, ir dar daugiau, nes į Lietuvą medžioti grobio vilkai atbėga ir iš aplinkinių valstybių. Daug jų yra Baltarusijoje, Latvijoje, užšalus Nemunui, jie atbėga net iš Kaliningrado srities – mūsų miškuose yra daug vilkams tinkančio maisto. Kiek vilkų grįžta ir kiek lieka, pasak F. Bakio, niekas nesuskaičiuos, nes gyvūnų migracija vyksta nuolat, o labiausiai suaktyvėja rujos laikotarpiu, sausio – vasario mėnesiais.
„Bet net jeigu ir tikrai Lietuvoje gyvena tik apie 300 vilkų, medžioklės limitai, šiemet net ir padidinti kone dvigubai, mano nuomone, yra per maži", – mano F. Bakys.
Kiek vilkų galėtume sumedžioti?
Mokslininkų senų seniausiai nustatyta, kad rudenį apie trečdalį vilkų populiacijos sudaro jaunikliai. Vilkai poras sudaro antraisiais, o dar dažniau – trečiaisiais metais, todėl galima būtų manyti, kad iš 300 mūsų šalyje gyvenančių vilkų jauniklius augina gal būt apie 40 porų.
Taip pat žinoma, kad vilkai veda po 3–7 jauniklius, tačiau net jei jie vidutiniškai atves po keturis, susidarys 160 jauniklių. Kadangi dalis vilkų jauniklių gali neužaugti, dėl įvairiausių priežasčių nugaišti, manykim, kad plėšrūnų populiacija per metus padidėja tiktai bent 100 vilkų.
„O jei vilkų išties yra dvigubai daugiau, nei skelbiama? Kiek tuomet kasmet jų priauga?“ – svarstė F. Bakys.
2012 m. Lietuvoje sumedžioti 48, 2013 m. – 21 vilkas. Pernai leista sumedžioti 33 vilkus, šiemet medžioklės limitas padidintas iki 60.
„Tai jau labai gerai, džiaugiamės, kad Aplinkos ministerija teisingai įvertino padėtį ir nustatė realesnius vilkų medžioklės limitus. Tačiau, mano manymu, jie vis dar yra per maži. Kad vilkų populiacija nei didėtų, nei mažėtų, galima būtų sumedžioti net 120 – 150 vilkų, jeigu atmestume nelegalią vilkų sumedžiojimo galimybę. Nujaučiame, kad tokių faktų gali būti, tačiau kiek vilkų nelegaliai gali būti sumedžiojama, niekas negalėtų pasakyti", – mano Jurbarko miškų urėdas.
Nuo vilkų ginasi patys?
Pastaraisiais metais vilkų daromais nuostoliais ypač skundžiasi Biržų, Pasvalio, Rokiškio, Anykščių, Kelmės, Šilalės, Kalvarijos ir kitų vietovių ūkininkai. Tačiau nereikia manyti, kad ten, kur vilkai neterorizuoja naminių gyvulių, šių plėšrūnų nėra.
„Jurbarko miškuose vilkai jauniklius veda daugiausiai Karšuvos girioje įkurtame Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato teritorijoje – ten, kur žmogus jau bene 25 metų neįkelia kojos, kur jiems saugu, ramu ir yra daug nesunkiai randamo maisto. Labai retai vilkai pasirodo, o dar rečiau jauniklius augina nedideliuose panemunės miškeliuose, todėl tose apylinkėse ir ūkininkų praradimai nedideli. Bet tai nereiškia, kad vilkai nedaro jokios žalos", – įsitikinęs Jurbarko miškų urėdas.
Pasak F. Bakio, vilkų siautėjimas Karšuvos girioje didžiausią nuostolį neša kitų žvėrių populiacijoms, ypač tokiems retiems saugomiems gyvūnams, kaip lūšis, medžioklės ūkiui, kadangi dirbamos žemės plotų ir gyvulių augintojų aplink didžiąją girią yra santykinai mažai.
Kasmet už medžioklės plotų vienetus, nuomojamus iš valstybės, priklausomai nuo jų dydžio, medynų amžiaus ir jų sudėties, medžiotojų klubai bei būreliai valstybei sumoka po keletą tūkstančių eurų, nemažai investuoja į biotechnines priemones, medžiojamųjų žvėrių populiacijų gausinimą bei jų kokybės gerinimą.
Kyla abejonių, ar medžiotojai ir pamiškių ūkininkai, kuriems vilkai daro didelę žalą, nepradeda gintis savavališkai. Kiek vilkų taip gali būti sumedžiojama kasmet, niekas nepasakys, bet tik tokiomis prielaidomis galima paaiškinti faktą, kad vilkų populiacija nedidėja taip greitai, kaip teoriškai turėtų didėti.
Jurbarko miškų urėdo nuomone, siekiant išvengti galimo nelegalaus vilkų sumedžiojimo, vilkų medžioklę derėtų dar daugiau liberalizuoti, kad nei žemdirbiai, nei medžiotojai nejustų pastebimos vilkų daromos žalos.
„Kitaip niekada nesužinosime, kiek vilkų iš tiesų sumedžiojama, o labai griežtas medžioklių suvaržymas gali duoti net atvirkštinį rezultatą", – mano Jurbarko miškų urėdas.
Sumedžioti vilką – reta sėkmė
F. Bakys neslepia, kad jam keistokai atrodo kalbos apie problematiškus vilkus.
Sakoma, kad išėmus iš populiacijos problematiškus vilkus, ūkininkai nuotolių nepatirtų. Tai ne visiška tiesa. Problematiškais vilkais galėtume vadinti nebent nusenusius, sužeistus, išvytus iš gaujų, ir dėl to nesugebančius pasigauti grobio vilkus, kurie eina prie gyvenviečių, pjauna gyvulius.
Didžiausią nuostolį gyvulių augintojams vilkai daro rugpjūčio – spalio mėnesiais, kai jie su jaunikliais pradeda klajoti po apylinkes ir mokyti juos prasimanyti grobio. Pirmaisiais vilkų jauniklių auginimo mėnesiais daugiausia nukenčia aplinkinių miškų kanopiniai žvėrys, o ypač jų jaunikliai.
Daugiau nei 40 metų medžiojantis F. Bakys įsitikinęs, kad sumedžioti vilką vasarą, kai nėra pėdsakų, labai sunku, todėl leidimai medžioti vadinamus problematiškus vilkus negali apsaugoti žemdirbių nuo vilkų daromos žalos.
„Vilkas yra nepaprastai gerai matantis, girdintis, užuodžiantis, ypatingą nuojautą turintis, stiprus, greitas, gudrus žvėris. Neįmanoma patikėti, kad jis vadovaujasi tik instinktais: būna, kad medžioklės metu ne bėga per liniją, o radęs lomelę, prašliaužia pavojingą vietą ", – tikina F. Bakys.
Pasak urėdo, kartais pasiseka vilką sumedžioti atsitiktinai, eilinės medžioklės metu. Bet tam reikia, kad palankiai susidėliotų visos aplinkybės: vilkas dienai turi likti miške, o medžiotojai pataikyti pirmąjį varymą daryti ten, kur yra likęs vilkas.
Žiemą, pasak F. Bakio, medžiotojai specialiai važiuoja tikrinti vilkų pėdsakų: analizuoja, kur įeita, kur išeita vilko, bet kad tai būtų matyti, turi būti šviežiai pasnigę. Jei pavyksta aptikti vilko pėdsakus, sukviečiami medžiotojai – kas gali, važiuoja į girią, sekdami pėdsakais nustato jo buvimo vietą, ima vėliavėles ir jomis apjuosia miško plotą.
Jei pavyko užtverti vilką, keturi penktadaliai darbo atlikta, bet dažniausiai vilkai išeina dar betikrinant pėdsakus arba kabinant vėliavėles. Tada belieka susivynioti vėliavėles ir dažniausiai jau temstant važiuoti namo.
„Ir taip devynis kartus iš dešimties. Vilkai Jurbarko rajone gyvena Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato teritorijoje, kur jiems saugu. Į Karšuvos girią, Globių girininkijos miškus jie naktimis ateina ieškoti maisto ir dienai lieka labai retai, tik tuomet, kai persisotinę apsunksta ir užsnūsta. Sumedžioti vilką retai kam pavyksta – tai didžiulė sėkmė, aplankanti tik vieną kitą medžiotoją. Todėl niekas negali garantuoti, kad Lietuvoje visus 60 vilkų šį medžioklės sezoną ir pavyks sumedžioti. Tai didžiulis darbas. Specialiai organizuojamai vilkų medžioklei reikia daug sumanumo, laiko, fizinių jėgų ir materialinių išteklių. Ne be reikalo senų seniausiai sakoma, kad vienam vilkui sumedžioti sunaudojama tona degalų. Tokias sąlygas ir galimybes turi ne kiekvienas medžiotojas", – įsitikinęs Jurbarko miškų urėdas.
Kad vilkas netaptų priešu
Jurbarko miškų urėdas primena, kad daugiausia vilkų buvo privisę pokario metais, kai miškuose nebuvo sąlygų medžioti. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1947 – 1948 metais Lietuvoje buvo 1450, kitais duomenimis – 2000 vilkų.
„Ir tikrai, pokario metais miškuose buvo smarkiai sumažėję briedžių, elnių, labai mažai šernų, stirnų. Vilkai tuomet žmonėms kėlė didžiulį pavojų: sekdavo arklių kinkinius, pjaudavo paskui bėgančius šunis, naminius gyvulius, net lįsdavo per pamatus į tvartus. Vilkas buvo tapęs visuotiniu pavojumi, sužinoję, kad kur nors yra vilkas, visi kaimo žmonės – kas su šakėmis, kas su šautuvu, metę visus darbus bėgdavo mušti vilko. Valstybė už vilko sunaikinimą tuomet mokėdavo 50 rublių premiją, bet vilkai neišnyko", – prisimena urėdas.
Ir šiuo metu kai kuriose aplinkinėse valstybėse vilkų sumedžioti leidžiama daugiau nei Lietuvoje. Baltarusijoje vilkai, kaip didžiausi kenkėjai, naikinami visus metus, bet neišnyksta. Rusijoje medžioklės kvotos dydis siekia trečdalį apskaitos, bet ir ten vilkų nemažėja.
GRYNAS.lt primena, kad nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos nesutinka su tokiu požiūriu. Jos mano, kad vilkų populiacija nėra tokio dydžio, kad ją reikėtų reguliuoti drastiškomis priemonėmis. Be to, šios organizacijos mano, kad naujausia Aplinkos ministerijos kvota yra per didelė.