Gimė A. Brukas Marijampolėje 1936 metų sausio 11 dieną Jono ir Magdalenos Brukų šeimoje. Tėvai - išeiviai iš gausių ūkininkų šeimų, įsikūrusių Buktos girios pašonėje, sukūrę šeimą pasirinko darbininkiško gyvenimo kelią pradžioje apsigyvendami Marijampolėje, vėliau Kauno rajone ir Kaune.
1959 metais baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją ir tapęs miškų ūkio inžinieriumi, A. Brukas kopė karjeros (gerąja to žodžio prasme) laiptais tartum tvirtomis medžio šakomis vis aukštyn ir aukštyn... Pirmoji darbovietė - Kauno miesto apželdinimo trestas, medelyno vedėjas. Antroji ir bene pastoviausia šio reiklaus sau ir kitiems žmogaus įstaiga – Miškotvarkos institutas. Čia pradžioje aštuonetą metų dirbta inžinieriumi, vėliau ketvirtį amžiaus vadovauta visam institutui. Paskui porą metų darbuotasi Lietuvos miškų ministerijoje sekretoriumi ir LR žemės ir miškų ūkio ministerijoje – viceministro pareigose.
Paskutinius septynetą produktyvios darbinės veiklos metų sukaktuvininkas, prieš išeidamas į užtarnautą poilsį, vėl grįžta į Valstybinį miškotvarkos institutą: tą vietą, kuri, galima sakyti, A. Brukui suteikė sparnus. Tačiau, kad ir kur bebūdamas, kad ir kokį postą užimdamas, sukaktuvininkas niekada nepamiršo, kad jo specialybė - miškininkas. Girios, jų problemos šį žmogų traukia lyg magnetas...
A. Brukas – ne tik savo specialybę išmanantis miškininkas, bet ir šios srities problemų propaguotojas, rašantis įvairiais miškotvarkos, miškų ūkio bei miškų istorijos, medžioklės, gamtosaugos klausimais žmogus. Visi jo straipsniai, pasisakymai spaudoje bei kitokioje žiniasklaidoje paremti daugiamete patirtimi, mokslo žiniomis. Ir A. Bruko, kaip šios srities specialisto, interesų ratas labai platus, įvairiapusis. Kartu su bendraminčiais ir bendraautoriais jis yra sudaręs ir išleidęs 15 knygų. Jos įvairios ir savo tematika, ir geografija. „Šalia Lietuvos miškų metraščio“ randame „Didžiąją medžioklės knygą (2 tomai)“. Nemažiau įdomūs leidiniai „Buktos giria“ (beje, šio miškų masyvo pašonėje ir gimė pats A. Brukas), „Miškininkas Algirdas Matulionis“, „Lietuvos žemės ūkis amžių sandūroje“, „Girios prie Dubysos“, „Lietuvos miškų metraštis“ ir kiti vertingi bei svarbūs leidiniai. O kur dar kiti šio miškininko rašiniai įvairioje spaudoje, enciklopediniuose leidiniuose. Reikšminga nauja, savitai, ne visada tradiciškai problemas pristatanti bei nagrinėjanti ir jo rašinių tematika: „Apie miškus, gamtosaugą ir nykstantį paveldą“, „Kovos už gamtą šūkiuose – savanaudiškumo aidai“, „Piliečiai turi pasijusti turį tėvynę“, „Priešgaisrinė apsauga – esminė priemonė“ ir pan.
- Ar yra Lietuvoje miškų, kur A. Bruko nebuvota? Kokių regionų girios Jūsų mėgstamiausios? Ar yra miškų, kuriuose dar esate nebuvęs?
- Didesniuose Lietuvos miškų masyvuose, kurių galima priskaičiuoti apie ketvirtį tūkstančio, esu pabuvojęs, o visuose miškeliuose apsilankyti nesuspėjau ir neturėjau tokio tikslo. Miškas, kaip ir žmogus, amžiaus bėgyje stipriai keičiasi. Miškų pažinime svarbu ne tik vizualiai juos pamatyti. Dar svarbiau susipažinti su jų kaita istorijos bėgyje, remiantis įvairių laikotarpių inventorizaciniais duomenimis ir kitokių objektyvių tyrinėjimų medžiaga. Domiuosi ir mitais bei legendomis apie miškus, o taip pat ir menine kūryba. Čia pasitaiko gražių ir bjaurių dalykų. Tik jų nereikia imti už gryną pinigą.
Į tiesų klausimą, kokias girias labiausiai mėgstu, galėčiau nurodyti bent dvi: didžiausią Lietuvos miškų masyvą – Dainavos girią arba Druskininkų – Varėnos miškus ir Dūkšto ąžuolyną. Tai nėra nei patys gražiausi, nei patys įspūdingiausi Lietuvos miškai. Kaip seni draugai jie man mėgstamiausi ne dėl savo išorės, o dėl gerai pažįstamų vidinių savybių. Dar yra daug mėgstamų vietų ar vietovių atskirose giriose, kur malonu pabuvoti ar pasivaikščioti dėl nuostabaus vizualinio kraštovaizdžio ar kokių nors gėrybių gausos. Bet į minėtus du masyvus gyvenime neretai užsukdavau be jokio materialaus reikalo, o tik ieškodamas intelektualinio ar dvasinio peno.
- Kokia tematika rašant apie miškus yra Jūsų mėgstamiausia?
- Labiausia domina Lietuvos miškų būklės kaitos, miško ūkio raidos, miškų administravimo, politikos, miškotvarkos, saugomų teritorijų bei medžioklės klausimai ir problematika. O šiame gan plačiame sąraše artimiausi ir geriausiai žinomi dalykai yra skirti istorinei suminėtų klausimų tematikai.
- Jums, kaip ir daugeliui šiandieninių vyresniosios kartos miškininkų, teko dirbti ir anoje, jau istorija tapusioje santvarkoje. Ar visos sovietinės miškų tvarkymo apraiškos yra išnykusios, dėl ko dar skauda širdį, ką buvo galima daryti kitaip?
- Pirmiausia reikia pasakyti, kad sovietmečiu, bent nuo šešto XX a. dešimtmečio vidurio, mūsų Respublikoje miškai buvo gan dideliais mastais želdomi, ugdomi, saikingai kertami ir atkuriami, t. y. turėjo nemažai normalaus miškų ūkio bruožų ir viso to nereikia vadinti naikintinomis apraiškomis. Žinoma, buvo daug negatyvių dalykų, visų pirma, susijusių su ekonominiais bei socialiniais aspektais ir kai kuriais sovietinio socializmo bendraisiais principais.
Vien tai, kad buvo visiškai panaikinta privatinė nuosavybė į miško žemę, neatitiko normaliems krašto ūkio vystymosi principams. Ypač daug atsilikimo nuo laisvojo pasaulio buvo sprendžiant technines ir technologines problemas, kai kuriuos gamtosauginius klausimus. Lyginant su tarpukario Lietuvos miškininkais, itin deformuota buvo specialistų sąmonė bei požiūris tiek į valstybinį, tiek į privatų miškų ūkį. Tokių deformacijų recidyvai išliko iki mūsų dienų.
Galbūt todėl kai ką buvo galima daryti ir kitaip, ir netgi geriau nei buvo padaryta. Bet ar verta dabar dėl to krimstis? Juolab, kad pakankamai nesąmonių pridaroma ne dėl „sovietmečio liekanų“, o dėl kovotojų prieš tą sovietmetį padarytų klaidų. Miškų žinyboje mane labiausiai šokiravo nepriklausomybės laikais įsigalėjęs savo vadų liaupsinimo kultas, kritinės analizės išeliminavimas ir netgi aštresnių diskusijų vengimas specialioje miškininkų spaudoje, o vadų autoriteto palaikymas ne kūrybinėmis jų paieškomis, bet priešų ieškojimu, o jų neradus, specialiu jų darymu, gąsdinimu tais nebūtais baubais ir savęs tapatinimu su šventu Jurgiu, galinčiu apginti Lietuvos miškus ir miškininkus nuo tų visų pabaisų.
Atrodo, kad nemaža dalis miškininkų vadų ir daugelis aukščiausio biurokratinio rango darbuotojų tapo nepakantūs bet kokiai kritikai, neskiria kitaminčio nuo priešo ir deda tarp jų lygybės ženklą, o savo (bet ne miškų) apsaugai apsitvėrė gausiausiu per visą Lietuvos miškų ūkio istoriją kontrolės aparatu ir smulkmeniškiausiais visų darbų reglamentais, kurių visų prisilaikyti, aišku, nieks negali. Tokia sistema galbūt pateisinama karo metais ar norint suvaldyti kokius negatyvius revoliucinius protrūkius, bet normaliame taikiame gyvenime ji gali vesti tik į stagnaciją.
- Jums žinių, patirties ir įgūdžių visada užteko, pats ilgus metus vadovavote Miškotvarkos institutui. Kodėl netapote mokslininku, kodėl nerašėte disertacijų?
- Nežinau... Jaunas būdamas norėjau eiti į gamybą ir dirbti konkrečius darbus. Vėliau ir nebūdamas mokslininku galėjau atskirose srityse lygiavertiškai diskutuoti su turinčiais mokslinius vardus ir tokia padėtis mane tenkino, gal net buvo patraukli. Tačiau iš dabartinio atstumo vertinant ne tik pasiekimus, bet ir padarytas gyvenime bei darbe klaidas ar alternatyvų pasirinkimą gyvenimo kryžkelėse, galima galvoti, kad mokslininko kelias galėjo būti ir visai priimtina alternatyva.
- Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, Jūs rūpinotės miškų grąžinimu buvusiems teisėtiems šių valdų savininkams, daug pastangų ir laiko paaukodamas, kad šie žmonės (nemaža jų dalis buvo ir profesionalai – miškininkai) galėtų sėkmingai ūkininkauti, vystyti savo veiklą jiems teisėtai priklausančiuose plotuose. Beje, ir jūs pats net 15 metų (1999-2014) buvote Lietuvos miško savininkų asociacijos vicepirmininku. O kiek Jūs pats turite nuosavo miško ir kur tos Jūsų valdos?
- Kaip miškininkas esu reformos metu gavęs 5 ha miško Kauno rajone netoli Pažėrų Navyngirės miške ir bendrosios nuosavybės teise per pusę su kitu bendrasavininku esame vėliau nusipirkę 5 ha šiaurinėje Kauno rajono pusėje ir 8 ha Panevėžio rajone. Tad save galiu laikyti maždaug 12 ha miško savininku.
- Kiek Jūsų padaryta, tos veiklos užtektų keliems žmonėms... Kaip užsiėmus tokius plačius veiklos barus pavyksta visur suspėti?
- Reikia prisipažinti, kad stengdavausi visur suspėti, bet toli gražu ne visuomet tai pavykdavo. Ypatingų receptų nežinau. Reikia turėti atsakomybės jausmą prisiimant įsipareigojimus ir toliau paprasčiausiai dirbti.
- Gal neapsiriksime sakydami, kad jūs esate geriausias Lietuvos miškų ir medžioklės istorijos žinovas, daug straipsnių šia tema publikavęs įvairiuose leidiniuose. Tarp kitko, nuo žurnalų „Miškai“ ir „Medžiotojas ir medžioklė“ įkūrimo iki šiol esate jų redkolegijų narys. Taip pat esate lyg ir Lietuvos miškų vardų krikštatėvis. „Lietuvos miškų vardynas“ – kruopštus ir didelės apimties darbas, kur sutvarkyta (surinkta ir sunorminta) beveik 8 tūkstančių (7900) miškų masyvų vardų rašyba. Kaip ruošiant šį miškų vardyną sekėsi bendrauti su kalbininkais ir kokia šio darbo reikšmė?
- Miškų, kaip ir kitų geografinių objektų vardus, amžių bėgyje sukūrė juose gyvenę ar juose besilankę žmonės. Praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Miškotvarkos institute sudarėme Lietuvos miškų vardyną. Man teko tam darbui vadovauti. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkai sunormino vardų rašybą. Radome labai normalias bendradarbiavimo formas. Tą kuklų darbą pavadinome Lietuvos miškų vardyno pirmąja dalimi. Pagal sumanymą antroji šio darbo dalis turėjo būti Lietuvos miškų atlasas, kuriame miškų vardai būtų surišti su kartografine medžiaga. Deja, toks darbas neatliktas. Lietuvos miškų atlaso neturime iki šiol, nors geoinformacinių sistemų vystymasis tam sudarė palankias galimybes. Toks atlasas būtų reikalingas ir kitų sričių specialistams, ir plačiajai visuomenei. Tačiau, kad jis atsirastų, tą turi suprasti Valstybinė miškotvarkos tarnyba ir Aplinkos ministerija.
- Kasdieniniuose darbuose, rūpesčių verpetuose gal ir nepastebėjote kaip bėga laikas... Prieš 5 metus, švęsdamas 75-metį, be abejo, turėjote savų planų. Ar pavyko juos visus įgyvendinti? Kas per šį laikotarpį Jūsų gyvenime ryškiau pakito?
- Gyvenime vyksta kažkokie paradoksai: laikas pradėjo bėgti dar greičiau, o mano paties „apsisukimai“ dar labiau sulėtėjo. Bet gal tokia yra tikroji būties logika. Kai pamatysi, kad gyvenimas eina pro šalį ir tu nuo jo beviltiškai atsilieki, tuomet bus lengviau jį palikti... Daugumą buvusių planų įgyvendinau. Tik nepavyko galutinai užbaigti ir išleisti, mano manymu, reikšmingiausio darbo istorine tematika – knygos apie Lietuvos miškininkų ir kitų miško ūkio darbuotojų likimus 1939 -1953 metais. Knygos tekstą parašiau visuomeniniais pagrindais, suvokdamas kaip savo pareigą buvusiems pirmtakams. Pagal sumanymą beliko paruošti iliustracijas nufotografuojant su tuo susijusius objektus Lietuvos urėdijose (rezistencinių kovų kapavietes, memorialinius paminklus, atskirus žmones ir kt.), padaryti kai kurių senų nuotraukų ir dokumentų kopijas, suredaguoti ir atlikti kitus leidybinius darbus. Tam buvo reikalingi didesni pinigai. Deja, finansuoti šiuos darbus Aplinkos ministerija atsisakė, nors tuštokiems reklaminio pobūdžio leidinukams, panaudojant brangias aukščiausios kokybės spaudos priemones, lėšų šiai instancijai niekada netrūko.
Beliko pasitenkinti pagrindinių knygon sudėtų duomenų suglaudinimu, susisteminimu ir jų pateikimu mokslinio straipsnio forma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro moksliniame žurnale „Genocidas ir rezistencija“ (2012 m.) bei atskirų nedidelių fragmentų publikacijomis „Miškų“ žurnale. Bet tai, aišku, ne knyga. Be to, į vieningą leidinį buvo galima įjungti aprašomų žmonių trumpas biografijas, kurias buvo paruošęs Vincentas Verbyla.
- Kas šiandien palaiko Jūsų kūrybingumą ir veiklumą, skatina griebtis plunksnos ir naujų darbų?
- Veiklumą ir kūrybingumą palaikantys faktoriai žmogaus amžiaus bėgyje gerokai keičiasi. Jeigu jaunystėje pirmaeilis vaidmuo tenka ambicingiems gyvenimo tikslams, aplinkos sąlygoms, draugams, mūzoms ir panašiems dalykams, tai saulėlydyje į dominuojančias pozicijas veržiasi tokie proziški dalykai kaip šilta namų aplinka, teisingai šeimos gydytojo išrašyti vaistai ir netgi geras miegas... Suprantama, visais gyvenimo tarpsniais padeda ir kai kurios tėvų, Dievo ar Motinos Gamtos įdėtos savybės, kaip sakykime, įgimtas smalsumo, darbštumo ir tinginystės santykis.
- Kokie artimiausi planai ar svajonės?
- Prisilaikydamas šiuolaikinių išmintingųjų žmonių patarimų, ilgalaikį planavimą nuo šio savo gyvenimo tarpsnio jau nutraukiau. Bet dar turiu įvairių norų. Pavyzdžiui, reiktų sugrįžti prie minėtų „Miškininkų likimų...“, papildyti juos naujausiais duomenimis iš LGGRTC duomenų bazių ir paruošti leidybai supaprastintam variantui be iliustracijų. Galbūt paskleisti knygą virtualioje erdvėje ar atiduoti išbaigtą rankraštį „Girios aido“ muziejui. Juk kažkada turėtų ateiti į miškininkų valdžią ir tokia karta, kuri ten kur nors prie „Girios aido“ pastatys ir kokį nors, kad ir nedidelį memorialą rezistencinėse kovose žuvusiems ir kitaip nuo represijų nukentėjusiems miškininkams.
Taip pat norisi užbaigti jau senokai pradėtą studiją apie galimai išsamesnę Sūduvos krašto miškų istoriją, apimančią XV – XIX amžius. Turiu pakankamai medžiagos, kad būtų įmanoma paruošti knygą apie Kuršių nerijos miškų istoriją nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, paliekant nuošalyje praeitame šimtmetyje sugalvotus mitus bei pasakas apie šį nuostabų žemės lopinėlį.
Miškų ūkio, medienos pramonės, gamtosaugos, medžioklės ūkio ir daugelis kitų problemų bei noras jas sėkmingai spręsti, siekis dalintis mintimis su kolegomis, ilgametis praktinis darbas, enciklopedinės žinios, nenuilstanti kasdieninė veikla, domėjimasis naujovėmis - gal ir yra ta varomoji jėga, neleidžianti jubiliatui A. Brukui senti jau ir sulaukus garbingo amžiaus, planuoti naujus darbus, svajoti ir kurti.