Tyrimo rezultatai, publikuoti žurnale „Experimental Biology“, atskleidė, kad pietryčių Azijos gyvatės susiraito į „skraidančios lėkštės“ profilį ir taip sudaro puikias aerodinamines sąlygas sklandymui. Virdžinijos politechnikos instituto biomechanikos mokslininkas Jake'as Socha teigia, kad daugiau nei pas vieną skraidantį gyvūną nerasime tokios formos. Jos neaptiksime ir tarp iki šiol sukurtų mechaninių skraidymo įrenginių.
Ši gyvatė (Chrysopelea paradisi) pirmiausia medžių kamienu įvinguriuoja į daugiau nei 15 metrų aukštį prieš pradėdama savo sklendimą link kito medžio šakos. Nors paukščiai ir pilotai, skrydžiui naudojantys sparnus, kur kas geriau manevruoja ore, gyvatė pasirodo ne ką prasčiau už kitus sklandančius gyvūnus, tokius kaip voverės, driežai ar net skruzdės.
Mokslininkai jau anksčiau žinojo, kad Chrysopelea paradisi vinguriuodamos ore išskečia savo šonkaulius, siekdamos tapti plokščiomis, tačiau nebuvo aišku, kodėl. Norėdami išspręsti šį galvosūkį, Virdžinijos politechnikos instituto mokslininkai sukūrė gyvatės profilio fizinį modelį ir išbandė jį oro srauto charakteristikas atitinkančiame vandens tunelyje.
Paaiškėjo, kad „skraidančios lėkštės“ profilis buvo daug geresnis variantas sklendimui negu gyvatės pirminė cilindro forma. Dabar mokslininkams beliko įminti paskutinę paslaptį: kokiu tikslu būdama ore ši gyvatė atlieka banguojančius judesius vieno-dviejų kartų per sekundę dažniu.