Įrengusi kameras sodyboje Kristina negalėjo patikėti, kas ten vyksta: laukiniai žvėrys čia jaučiasi lyg namuose, svajonė – nufilmuoti mešką

Įtaisyti vaizdo kameras sodyboje Anykščių rajone buvo pati geriausia Kristinai kilusi mintis, mat dabar ji gali stebėti, koks neįtikėtinas gyvenimas ten verda, kai jos nėra. Moteris pasakoja, kad kažkur malkinėje apsigyveno barsukų šeima, nuolat lankosi stirnos, lapė, yra prabėgę šernai, kiemą perėjęs vilkas, o jai pačiai ne kartą teko klausyti, kaip kasdien dešimtą valandą vakaro iš kažkur grįžta ir ant spalių miegoti įsitaiso kiaunė.

Stebėti, kas vyksta sodybos ribose, Kristinai padeda ten įrengtos kameros, o pro jas tenka pamatyti pačių įvairiausių vaizdų. Neseniai jos užfiksavo, kaip moters paliktų obuolių susirinkti užsuko barsukas. Gyvūnai prieš kurį laiką įsikūrė sodybos teritorijoje ir nuolat užeina į malkinę pasmaguriauti paliktais skanėstais.

Paragauti obuolių nepasibodi ir stirnos. Vaizdo įraše matyti kaip viena jų džiaugiasi rastais skanumynais – įsikandusį obuolį linksmai linguoja galva. Vėliau prie jos prisijungia dar kelios, kurios nesiskubindamos kerta obuolius ir pasičepsėdamos pozuoja į kameras.

Po stirnų vėl užsukęs barsukas obuolių neberado ir nerimastingai dairėsi, kurgi jie galėjo pasidėti.
Malkinėje užfiksuota ir kažin ką rausianti kiaunė.

Anot jos, Anykščių rajonas tikrai gausus žvėrių. Vaizdo įraše užfiksuota lapė ir net usūrinis šuo, kurį pamatyti pasiseka tikrai retam.

Kristina sako, kad žiemos metu į sodybą vyksta rečiau, bet vasarą lieka ten ilgesniam laikui gyventi. Ji pati kilusi iš Anykščių.

„Ten yra toks nedidelis kaimelis, jame yra gal penkios gryčios. Jos viena nuo kitos gana toli, mano yra pati paskutinė prie laukų ir miškų, kaimynų nesimato. Malkinė, kur tie barsukai ir stirnos nufilmuoti, nėra uždara, ten tiesiog malkos sudėtos po stogu. Kitas jų urvas yra po namu, ten jie dabar nebūna, būna malkinėje, matosi pagal pėdsakus. Dar jie būdavo daržinėje, kur susirinkdavo šieną.

Dabar gyvena barsukų šeima. Vienas yra šviesesnis, kitas toks tamsesnis juodu pilvu ir storesnis, ten tikrai yra mama. Jie visada būna dviese. Šiemet ateina ir trečias barsukas, nežinau iš kur, gal viens iš jų vaikų, nes 2022 m. ta mama atsivedė keturis barsukus. Tada jie buvo jau 6. Kai jie buvo maži, man renkant malkas išlįsdavo po kojomis, kartą ėmiau malkas, vos už kojos nepaėmiau“, – juokiasi Kristina.

Iš pradžių, sako ji, apie barsukus žinojo kur kas mažiau, bet vėliau ėmusi juos stebėti, Kristina suprato, kada jie dažniausiai pasirodo ir net vykdavo specialiai į sodybą tuo laiku, kad juos sutiktų gyvai. Vis dėlto gyvūnai slėpėsi ir pasirodydavo, kai tik ji išeidavo.

„Kai radau urvus, vienas jų buvo prie įėjimo į namą, tapo įdomu, kas ten gyvena. Kai kameros kabėjo ant medžio, matydavau, kad praeina daug kas: ir lapė, ir usūrinis šuo. Taip atradau, kad tai barsukai. Kiek bandžiau jų laukti atsisėdus vakare – nieko, tik išeinu – išlenda.

Gale kiemo pilu morkas, obuolius. Sėdėdama ant laiptų, matau, kaip ateina briedžiai, danieliai ir maitinasi, nekreipia į mane dėmesio, bet barsukai ne – jie slepiasi“, – tikina ji.

Kai tik Kristina įsigijo sodybą, pastebėjo, kad kiaunė kiekvieną vakarą dešimtą valandą grįžta namo: „Girdėdavau kaip ji lipa per sieną, ji miegodavo viršuje, virš namo, pastogėje, kur supilti spaliai. Ten ji gyveno. Dieną teko matyti, kaip ji tiesiog atsisėdus ant keliuko graužia kriaušę. Dabar užsuka rečiau, teko ir dvi matyti, bet kur dabar gyvena nežinau.“

„Iš pradžių į sodybą net važiuodavau namie palikusi šunį, neimdavau, kad gyvūnų neišbaidytų, laikus fiksuodavau, kada kas grįžta: dešimtą vakaro, žinau, kiaunė pareina namo, dvyliktą šernai prabėga. Tada, kai visi išsilanksto, gali miegoti.“

Kristina svajoja nufilmuoti lūšis ir mešką.

„Vilkas į kamerą buvo pakliuvęs vasarą, vis laukiau, kada pasirodys. Lūšių dar laukiu, nors anksčiau yra tekę keturias lūšis užfiksuoti fotoaparatu, nes mėgstu fotografuoti laukinę gamtą. Kadangi Anykščiuose ir meškos praeina, tikiuosi, kad kažkada ir ją pavyks užfiksuoti“, – sakė Kristina.