Pasirengė gintis
Apie vienuoliktą valandą į mišką atėję sutuoktiniai apžiūrinėjo sodinukus ir grožėjosi pavasariu. Pasak J. Daukšės, miške dabar galima klausytis nepakartojamo koncerto – paukščių balsų simfonijos.
„Ta miško teritorija yra mano vyro žemė. Sklypo pakraštyje prie nuvirtusio seno medžio pastebėjau kažką judant. Buvo panašu į sparną, bet iš pradžių pamaniau, kad vėjas nuo žemės kilstelėjo kokį nors polietileno gabalą. Priėjusi arčiau pamačiau labai didelį paukštį. Jis iš karto atsistojo į gynybinę poziciją – pražiojo snapą lyg būtų pasiruošęs kirsti. Pašaukiau vyrą. Buvo aišku, kad tai jūrinis erelis. Blinstrubiškių miške yra ne vienas šių retų paukščių lizdas“, – apie neįprastą susitikimą savaitraščiui „Alio, Raseiniai“ pasakojo J. Daukšė.
Supratę, kad ereliui kažkas atsitiko ir jis negali pakilti, sutuoktiniai nusprendė paukščiui padėti – nuvežti jį pas specialistus. Iš pradžių jie paskambino Pryšmančių medžiotojų būrelio vadovui Eduardui Šneideriui. Šis patarė kaip nors nunešti erelį iki kelio, o pats skubėjo atvažiuoti su priekaba, tinkama paukščiui gabenti.
Baimę nugalėjo gailestis
J. Daukšė ryžosi paimti į glėbį didįjį paukštį, tačiau tai padaryti buvo labai sunku ir ne mažiau pavojinga.
„Nenorėjome jo gąsdinti, kad besiblaškydamas nesusižalotų sparnų. Be to, vyras įspėjo, kad erelio nagai ir snapas prilygsta peiliams, todėl žaizdos gali būti labai rimtos. Prisiartinau prie jo iš užpakalio. Švelniai suspaudžiau sparniukus ir pakėliau. Mano širdis drebėjo, bet baimę nugalėjo noras padėti bejėgiam gyvūnui. Pakeltas nuo žemės jis buvo ramus. Pasikeisdami su vyru nešėme jį keletą šimtų metrų iki kelio. Čia jau laukė Eduardas“, – pasakojo J. Daukšė.
Erelis buvo paleistas ant šalia kelio esančių arimų – gelbėtojai tikėjosi, kad čia, kur daug erdvės, jis sugebės pakilti ir nuskristi.
„Prieš tai dar praskleidžiau sparniukus ir apžiūrėjau. Nesimatė jokių pažeidimų. Turėjome vilčių, kad jis gali pakilti. Tačiau jam nepavyko: bėgo svirdamas į dešinę, bandė kilti, krito, vėl bėgo ir vėl krito. Būtų įlėkęs į upelį ir ten prigėręs, bet užkirtome kelią. Tada pradėjome skambinti pagalbos telefonu 112“, – apie erelio gelbėjimo pastangas pasakojo J. Daukšė.
Nuvežė į tvartą
Tačiau gelbėtojų laukė nusivylimas. Anot J. Daukšės, paaiškėjo, kad švenčių dienomis nėra galimybės suteikti pagalbos paukščiui, įrašytam į Raudonąją knygą.
„Mums tegalėjo pasakyti tik laidinius gyvūnų globos įstaigų telefonų numerius. Kiek beskambinome, niekas neatsiliepė. Supratau, kad gyvūnų gelbėjimo sistema pas mus veikia prastai. Mes tik daug šnekame, kad su gyvūnais turime elgtis atsakingai, tačiau kai atsiranda tikra bėda, paaiškėja, kad jie mažai kam rūpi“, – neslėpdama kartėlio sakė J. Daukšė.
Erelis laikinai buvo priglaustas Sujainių gyventojo tvarte. Čia jis praleido visą parą. Antrąją Velykų dieną J. Daukšei pavyko susisiekti su gyvūnų globos ir kontrolės tarnyba „Nuaras“. Atvykę šios įstaigos savanoriai išgabeno erelį į Kauną ir pažadėjo juo tinkamai pasirūpinti.
„Norime sužinoti, kas jam atsitiko, koks bus tolesnis jo likimas. Erelis miške galėjo nukentėti atsitrenkęs į medį. O gal jis nesusiranda pakankamai maisto ir yra nusilpęs. Tokiam paukščiui pakilti nuo žemės reikia daug jėgų“, – svarstė E. Šneideris.
Gali būti apsinuodijęs
Iš Blinstrubiškių miško į Kauną nugabentas paukštis atsidūrė Gyvūnų globėjų asociacijos globos namuose. Antradienį po pietų jį apžiūrėjo specialistai.
Apie tyrimo išvadas savaitraščiui „Alio, Raseiniai“ papasakojo „Nuaro“ veterinaras Giedrius Survila: „Į apžiūrą pasikvietėme ir Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologus. Jie nustatė, kad tai yra patinas, suaugęs, sveriantis keturis kilogramus. Tai normalus svoris.
Paukštis jaunesnis kaip šešerių metų. Nuo šešerių metų tikslesnį amžių nustatyti nelengva – gali būti ir dešimties, ir penkiolikos, ir dvidešimties ar net daugiau metų. Erelis tikrai nėra išsekęs, jis gerai įmitęs ir apžiūros metu mums labai stipriai priešinosi.
Tiksli negalavimo priežastis liko neaiški. Gal kur nors atsitrenkė, gal kovojo su kitais patinais. Atrodo tarsi būtų sveikas, bet maitintis nenori, turbūt dėl to, kad pastarosiomis dienomis patyrė daug streso. Nerimą kelia kvėpavimas – kartais tarsi sunkiai gaudo orą. Keistai atrodo ir išmatos, tad neatmetame prielaidos, kad galėjo kažkuo apsinuodyti. Suleidau antibiotikų.
Dabar svarbu, kad greičiau pradėtų maitintis ir jį vėl būtų galima paleisti į gamtą.“